Geri meilužiai renkasi vyresnes moteris. Taip pareiškė praėjusį savaitgalį Vilniuje praūžusios Tarptautinės knygų mugės viešnia S.Kubelka.
Žvelgiant į pasaulyje populiarų romanų „Šiandien madam pareis vėliau“, „Ofelija mokosi plaukti“, „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“ autorę sunku patikėti, kad ji – erotikos žinovė.
Nedidelio ūgio, smulkutė rašytoja nė kiek nepanaši į geidulingą amazonę. Gal tik hipnotizuojamai į pašnekovą įsmeigtos ugningos juodos akys išduoda šios moters galimai nežabotą aistrą.
S.Kubelkos romanai asmeninius išgyvenimus patyrusioms moterims yra tapę savotišku kelrodžiu laimingesnės ateities link.
– Pirmąjį erotinį romaną „Pagaliau per keturiasdešimt“ parašėte prieš 35 metus. Vieni jį smerkė, kiti gyrė, tačiau jis akimirksniu išpopuliarėjo daugybėje pasaulio šalių. Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų romanus skaitančių skaitytojų požiūris į erotiką?
– Prieš trisdešimt metų mano aprašomos erotinės scenos daug ką šokiruodavo. Dabar, galima sakyti, mano aprašomi meilužių santykiai persunkti labai švelnios erotikos.
Savo kūriniais noriu pasakyti, kad kiekviena moteris turi teisę išgyventi aistringus santykius, geisti ir būti geidžiama.
Erotika yra svarbi poros santykių dalis. Žinoma, aprašinėjant sekso scenas svarbu, kad tai netaptų panašu į pornografiją. Vulgarumas nužudo bet kokį grožį.
– Jūsų romanai daug kuo autobiografiniai. Atskleisdama intymiausias seksualinio gyvenimo detales nebijote apsinuoginti nei kūniškai, nei dvasiškai.
– Man iš tiesų nutiko taip, kaip aprašyta romane „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“. Patyriau, kad fizinis ryšys gali nustelbti protą.
Nors supratau, kad vyras man netinka, kad blogai elgiasi, viską nusvėrė puikūs lovos reikalai. Santykiai, valdomi nežabotos aistros, truko penkerius metus. Tada kovą laimėjo protas.
– Ar rinkdamasi partnerį pirmumą teikiate geram seksui, ar glaudžiam dvasiniam ryšiui?
– Negaliu pakęsti kvailų vyrų. Man svarbu, kad su žmogumi turėčiau apie ką pasikalbėti. Jis turi būti geros širdies, mylėti vaikus ir gyvūnus. Išvaizda nėra esminis dalykas. Be to, nors daugiau kaip trisdešimt metų esu vegetarė, vyras, jei nori, gali valgyti mėsą.
– Jūsų herojės – stiprios, seksualios, nepriklausomos moterys, aplink pirštą vyniojančios savo mylimuosius.
– Vyrams labiau patinka stiprios moterys, gebančios užsidirbti pinigų. Savarankiškumas moteriai teikia galios ir orumo. Tuomet joks vyras negali jos paversti daiktu, skaudinti.
Kita vertus, kai kada moterys naiviai tiki, kad vyro elgesys pasikeis į gera, jeigu jos bus geresnės, atlaidesnės. Tai – klaida. Vyrai moka moterims įvaryti kaltės ir nevisavertiškumo jausmą. Moterys ilgai kenčia laimės neteikiančius santykius, nes viliasi, kad vyras taps geresnis.
Mylėdama moteris pasiaukoja, tiki stebuklais. Jai iš prigimties sunku palikti netikusį vyrą, ypač jei jis kartais pasako: „Aš vis tiek tave myliu. Tu esi man vienintelė.“ Nereikia pasiduoti vyriškam savininkiškumui.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad iš santuokos geriau nieko nesitikėti, o gyvenimą grįsti profesija ir asmeniniais gebėjimais, nes vyras gali bet kada palikti, susirgti ar mirti.
– Nemanote, kad partnerystės tikslas – santuoka?
– Tikrai ne. Prieš daugelį metų buvau ištekėjusi už britų bankininko. Kartu pragyvenome pusantrų metų, o oficialiai išsiskyrėme po ketverių. Tie metai man buvo patys baisiausi. Ištekėjusi gyvenau Anglijoje. Negalėjau prisitaikyti prie nuolat tvyrančio rūko, lietaus ir šeiminio gyvenimo būdo.
Su vyru mus siejo formalūs santykiai. Buvau priversta vaikščioti į oficialius priėmimus, bendrauti pagal tam tikras taisykles – buvo nustatyta, kiek turiu valgyti, kokiu garsu juoktis ar verkti. Geriausia, kad iš viso nerodyčiau emocijų, nereikščiau pretenzijų, neturėčiau savo norų. Mes turėjome gražų butą, pakankamai pinigų, bet pamažėle ėmiau jausti, kad mirštu.
Išsiskyrusi supratau, kad daugiau niekada netekėsiu. Taip pat svarbu buvo ir tai, kad niekada nenorėjau turėti vaikų. Gyvendama santuokoje vartojau kontraceptines tabletes, kad nepastočiau.
Mano brolis Peteris, eksperimentinio kino kūrėjas, buvo vedęs penkis kartus ir turi šešis vaikus. Mes su broliu esame labai artimi, nemažai laiko praleidžiu su jo atžalomis. Tai darau su malonumu.
– Kaip vėliau klostėsi santykiai su vyrais, ar jie visada suprato jūsų nepriklausomybės siekį?
– Vienintelis vyras, kuris su manimi elgėsi blogai ir kurį aprašiau knygoje „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“, buvo vedęs ir penkiolika metų vyresnis. Kai išsiskyrėme, jaučiau nuoskaudą. Atsigavusi pakeičiau požiūrį į santykius – nuo tada artimai bendrauju tik su gerokai jaunesniais vyrais.
Vienas širdies draugas buvo jaunesnis 32 metais. Vėliau devynerius metus gyvenau su muzikantu, kuris buvo 14 metų jaunesnis.
Dabartinis mano mylimasis jaunesnis 20 metų. Jis yra teologijos mokslų daktaras, šiuo metu yra išvykęs į Afriką, kur rūpinasi vienos mokyklos statyba.
– Tikinate, kad tiek moteris, tiek vyras laisvi trokšti tokių meilės santykių, kokių nori. Kas suformavo tokį požiūrį?
– Tokią gyvenimo filosofiją gavau iš motinos, jos draugių, močiutės, tetos. Mano močiutei buvo 76 metai, kai ji ištekėjo už 20-mečio jaunuolio. Kartu jie pragyveno dešimt metų. Močiutė mirė ant trisdešimtmečio vyro rankų. Tas vyras daugiau niekada nevedė, nes mano močiutė buvo vienintelė moteris, kurią jis mylėjo.
– Nuolat akcentuojate, kad geriausias tiek moterų, tiek vyrų gyvenimo etapas prasideda po 40 metų. Kur siūlote ieškoti pažinčių brandiems žmonėms?
– Šiais laikais daug reikalų galima sutvarkyti internetu. Egzistuoja daugybė pažinčių svetainių, kur žmonės suranda vieni kitus. Prancūzijoje populiaru artimos sielos ieškoti pagal interesus, pavyzdžiui, šokių ar keramikos būrelyje, sporto klube, kelionėse.
Aš vyrų neieškau, jie patys mane susiranda. 14 metų jaunesnis muzikantas, su kuriuo kartu praleidau 9 metus, buvo brolio draugas. 32 metais jaunesnis architektas buvo mano namo kaimynas.
Vieną mylimąjį sutikau traukinyje keliaudama iš Vienos į Paryžių, dar kitą – lėktuve.
Su dabartiniu draugu austru mane suvedė televizija. Jis pamatė mane per televizorių ir nutarė, kad esu jo gyvenimo moteris. Su reikalais atvykęs į Paryžių, jis man paskambino ir pakvietė papietauti. Iš pradžių toks jo elgesys pasirodė įžūlus, tačiau atkaklusis gerbėjas su humoru pasakė: „Kodėl gi vienas austras negalėtų papietauti su kita austre Paryžiuje?“
Kvietimas mane suintrigavo. Restorane buvo apie 200 žmonių, tačiau peržvelgusi salę ir prie baro išvydusi vienišą vyrą iškart pajutau energijos trauką. Priėjau, paplekšnojau jam per petį ir paklausiau: „Ar manęs laukiate?“ Taip prasidėjo mūsų bendravimas.
– Kaip pasirinkti partnerį, kad netektų skaudžiai nusivilti?
– Visada vadovavausi motinos patarimu, kad moteriai nereikėtų pirmai rodyti iniciatyvos susipažįstant su vyru, taip pat nedera bėgti paskui vyrus. Jie gali išsigąsti įkyraus dėmesio ir pasipustyti padus. Per jėgą galima išsikovoti vyrą, bet labai trumpam. Ilgalaikiai santykiai galimi tuomet, kai vyras moterį pasiekia po nelengvos kovos.
Jei vyras per pirmą pasimatymą pradeda kalbėti apie pinigus, pavyzdžiui, skųstis finansiniais sunkumais, užsimena, kad buvusi žmona iš jo atėmė namus, kad motinai reikalinga operacija, tai ženklas, jog nuo tokio vyro reikia bėgti kaip nuo gaisro. Pinigai – ne pirmo pasimatymo tema.
Jei naujasis pažįstamas gašliai juokauja, pasakoja vulgarius anekdotus, tai irgi nežada nieko gera. Geras meilužis niekada nesigiria ir meilės žygdarbiais.
Tad mano patarimas toks – niekada nelipkite į lovą per pirmą ar antrą susitikimą. Visada verta palaukti kad ir tris mėnesius, nes per tiek laiko galima suprasti, su kokiu žmogumi turite reikalų. Visada sulaukdavau momento, kai įsitikindavau, jog tikrai vyrui patinku. Seksas be jausmų – labai nykus reikalas.
Kaip galutinai suvilioti jumis susidomėjusį vyrą? Išmokti skaniai ruošti valgį ir pasikviesti vakarienės. Visi vyrai tai mėgsta.
– Ar jums svarbu dovanos, komplimentai?
– Tai nėra svarbiausia. Kadangi esu rašytoja ir rašau naktimis, man svarbiausia, kad vyras prisitaikytų prie mano gyvenimo būdo ir priimtų viską, kaip yra, – be kontrolės, bandymo perauklėti. Aš noriu būti stipresnė pusė.
– O kodėl jūsų santykiai su vyrais nutrūkdavo?
– Jeigu jausdavau, kad prasideda trintis ar jausmai ima išsikvėpti, tolesniems įvykiams užbėgdavau už akių – pirmoji palikdavau partnerį, nes nenoriu būti palikta.
Su manimi sunku, nes man reikia daug dėmesio. Tačiau netgi turėdama mylimą žmogų nesiskiriu su nuosava erdve. Manau, kad partneriai turi turėti atskirus butus. Nenoriu nuolatos sukiotis vienoje erdvėje, nes ilgainiui prasideda rutina. Neįsivaizduoju situacijos, kai vyras viename kambaryje žiūri televizorių, o aš kitame rašau.
– Jūs visada tikinate, kad geriausiai savo seksualumą geba atskleisti tik brandi moteris. Tačiau nemažai brandžių, pasiturinčių vyrų linkę žavėtis jaunomis ilgakojėmis gražuolėmis, o apie brandžias moteris sako, kad jų meilės traukinys jau nuvažiavęs.
– Iš patirties galiu pasakyti, kad protingi vyrai nesirenka jaunų merginų. Geri meilužiai ir geri vyrai ieško vyresnės moters, o ne paauglės. Jie supranta, jog brandesnė moteris juos geriau įvertins, be to, ji ir sekso reikalus geriau išmano.
Vyrai jaunas merginas pasirenka todėl, kad žino – jos neatskirs, kas gerai, o kas blogai. Joms užtenka, kad nuvestų į restoraną ar brangų viešbutį. Turėti daug jaunesnę partnerę patogiau ir seksualinių sutrikimų turintiems vyrams.
– Garsi amerikiečių aktorė Jane Fonda, kuriai 77-eri, tikino, kad bėgant metams jos lytinis gyvenimas tik gerėja, nes ji gerai pažįsta savo kūną ir jai į daug ką nusišvilpti.
– Zalcburge turiu 83 metų draugę, kuri su 60-mečiu širdies draugu išgyvena gražiausią savo seksualinio gyvenimo laikotarpį. Ji rūpinasi savo išvaizda, lanko kūno rengybos klubą.
– Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Esu vegetarė, praktikuoju jogą, nerūkau. Vieną dieną per savaitę pasninkauju – geriu tik vandenį. Vartoju įvairius ajurvedinius produktus. Viena svarbiausių grožio priemonių – miegas.
– Kaip atsikratote streso, kuris neišvengiamas?
– Mano gyvenime nėra streso. Tiesiog neįsileidžiu blogos nuotaikos. Vienintelis dalykas, kurį privalome padaryti gyvenime, – tai mirti. Daugiau nieko neprivalome. Nereikia savęs prievartauti nei dėl meilės, nei buityje, nei darbe. Kažkada kelerius metus dirbau žurnaliste, tuomet patirdavau nemažai streso. Bet kai pradėjau rašyti knygas, viskas pasikeitė.
– Ar dar norėtumėte ko nors išmokti?
– Mano tėvas buvo orkestro dirigentas, namie stovi jo klavesinas. Tikiuosi, kad dar turiu laiko išmokti juo gerai groti. Taip pat norėčiau studijuoti homeopatiją. Mano prosenelis buvo šeimos gydytojas ir dirbo iki 80 metų. Tada išėjo į pensiją ir pradėjo mokytis kinų kalbos. Kai po penkerių metų ją išmoko, kibo į sanskritą. Namie jis kalbėdavo lotyniškai. Mirė sulaukęs 86-erių.
Mano motina mirė 90-ies, tėvas šį pasaulį paliko kur kas anksčiau. Motina našlavo 25 metus. Sulaukusi 80 metų ji sutiko nuostabų metais jaunesnį vyrą ir kartu su juo praleido paskutinius dešimt metų. Kai motinai buvo 87-eri, ji su savo mylimuoju išvyko į Šveicariją slidinėti.
Visiškai nebijau senti, nes ir šeimoje, ir tarp draugų buvo ir yra daug ilgaamžių, stiprios sveikatos ir šviesaus proto žmonių. Dauguma iki paskutinės akimirkos buvo gyvybingi. Visi mano artimieji mirė miegodami savo lovoje.
Romantiškas ir erotiškas vakaras pagal S.Kubelką
Tai vakaras lovoje su šampanu ir lengvais užkandžiais. Gali būti omletas su trumais, o desertui – tiramisu. Jokių sočių kepsnių.
S.Kubelka tikino puikiai organizuojanti romantiškus vakarus. Geidulingumo neabejotinai suteikia muzika. Ji veikia atpalaiduojamai, puikiai tinka, kai dėl jaudulio pritrūksta žodžių, – galima tiesiog susiglausti ir pašokti. Muzika, rašytojos įsitikinimu, – galingas dalykas, gali sužadinti jausmus, sukelti aistrą.
Jai taip pat labai svarbus ne tik vakaras, bet ir kitas rytas. S.Kubelka patarė dar prieš romantišką susitikimą vyro paklausti, ar jam nereikės niekur skubėti. Jei jis pasakys, kad šeštą valandą ryto jam teks lėkti su reikalais, tuomet nieko net neverta pradėti. Iš ryto visada malonu pratęsti vakarykštės dienos malonumus ir taip užbaigti susitikimą.
