– Ar įmanomas dažnas seksas brandžiame amžiuje?
– Kalbant apie intymumą ir seksualumą brandžiame amžiuje vyrauja tokia nuostata, kad seksas po 50 metų yra arba nepriimtinas, arba neįmanomas, arba nepageidautinas.
Bet iš tikrųjų moteris fiziologiškai mylėtis gali iki pat mirties, reikia tik noro, partnerio, o vėlesniame amžiuje – lubrikanto.
Kauno klinikose buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo moterys po klimakso. Paaiškėjo, kad tos moterys, kurios gyveno reguliarų gyvenimą iki klimakso, gerokai dažniau patiria orgazmą ir po jo.
Tad moterims mylėtis sveika, o po klimakso orgazmas ne tik įmanomas, bet ir pasiekiamas.
Vyrams šiek tiek prasčiau, mat jiems reikia erekcijos. Žinau tyrimų, kurie teigia, kad impotencija pasaulyje skundžiasi vis jaunesni vyrai ir potenciją gerinančių vaistų perkamumas Vakarų šalyse tik didėja.
Vyrai tampa mažiau pajėgūs ir dėl stresų, priklausomybių, įvairių fizinių ir psichologinių priežasčių.
Daugėja vyrų impotentų iki 50 metų.
– Kartą per savaitę mylėtis 70 metų perkopusiai porai jūsų praktikoje – įprasta ar reta?
– Jeigu tik leidžia fiziologinės ir psichologinės galimybės, intymus ir seksualus gyvenimas yra neatsiejama suaugusios poros gyvenimo dalis.
Nereikėtų to drovėtis, nes tai visiškai normalu. Ir nesvarbu, kiek žmonėms metų. Jei gali ir dar jauti potraukį savo žmonai, su kuria pragyvenai 40 metų, tai nuostabu, tai yra siekiamybė.
Brandžiame amžiuje mylėtis yra normalu ir sveikintina.
– Kaip keičiasi vyresnių nei 50 metų vyrų ir moterų poreikis mylėtis?
– Pavyzdžiui, vyresniems vyrams reikia daugiau glamonių. Mat hormono testosterono kiekis su amžiumi mažėja. O šis hormonas atsakingas už aistrą.
Yra įrodyta, kad nuo 30 metų vyrų testosterono kiekis ima mažėti. Vieniems – sparčiau, kitiems – lėčiau. Tad natūralu, kad vyresniam vyrui norint susijaudinti reikia ilgesnių glamonių, lyginant su dvidešimtmečiu, kuris susijaudina vien nuo minties apie seksą.
Bet ir moteris jaunystėje sudrėksta labai greitai, o vėlesniame amžiuje – lėčiau. Bet tai, kad brandaus amžiaus žmonės trokšta glamonėtis, bučiuotis, glostytis, yra normalu ir netgi sveikintina.
Toks tarpusavio elgesys padeda palaikyti poros intymumą, ryšį.
– Jūsų turbūt dažnai klausia, kiek kartų per savaitę porai mylėtis normalu?
– Kiekvienam žmogui – sava norma. Ją reguliuoja net ne pats žmogus, o jo lytinė sandara, priklausanti nuo genetikos ir psichologinio tipo.
Vienam gali užtekti vieno karto per savaitę, kitam reikės ir septynių. Blogai, jei poroje abu žmonės yra skirtingo lytinio apetito ir lytinio temperamento.
Tada atsiranda problema, kai vienam reikia vieno karto per savaitę, kitam – penkių. Taigi vienos nustatytos ir moksliškai įrodytos sekso normos kol kas nėra.
– Ar gali egzistuoti laiminga santuoka be sekso?
– Mano praktikoje yra daug laimingų santykių ir be sekso dėl įvairių priežasčių. Yra toks judėjimas – aseksualai – žmonės, kurie iš principo nesimyli. Jie būna poroje, bet bendru susitarimu dėl savo filosofijos tiesiog nesimyli, atranda kitokių malonumų.
Kita priežastis, dėl kurios žmonės gali laimingai gyventi be sekso, kai vienas yra neįgalus, o kitas pasiaukoja. Dar yra žmonių, kurie dėl tikėjimo negali naudoti apsaugos priemonių, bet nenori gimdyti, o jiems seksas yra susijęs tik su reprodukcine funkcija.
Jei jie nenori nei saugotis, nei vaikų, nusprendžia tiesiog nesimylėti – ir tai jiems nekelia streso. Dar vienas pavyzdys: jei vieno iš partnerių darbe būna daug ilgų komandiruočių, pavyzdžiui, jūreiviai, tolimųjų reisų vairuotojai, gerbdami savo antrąją pusę, gali nesimylėti ilgus mėnesius.
Gyvenimas be sekso tikrai yra. Bet jei kalbėtume apie tradicinę šeimą, be abejonės, seksualinis gyvenimas yra labai svarbus ir dėl jo gali kilti nesutarimų.
– Ar seksas yra santykių pagrindas, ar atvirkščiai – be darnių santykių seksas neįmanomas?
– Atlikta daugybė tyrimų, kurie vienas kitam prieštarauja. Vieni jų rodo, kad jeigu šeimoje yra geras seksas, viskas gerai, nėra nesutarimų ir dėl vaikų auklėjimo ar buities, ir barščiai skanesni, ir teatras įdomesnis.
Tačiau atlikta ne mažiau tyrimų, kurie teigia atvirkščiai: jei šeima tampa darni, porą sieja tvirtas ryšys, vyrauja geros emocijos, pagarba, dėmesingumas, švelnus elgesys, tuomet ir seksas tampa geresnis.
Todėl šį klausimą būtų galima prilyginti klausimui: kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis? Tačiau galiu tvirtai pasakyti – jeigu poros konfliktus sprendžia seksu arba mylisi iškart po barnio, vieną dieną jie supras, kad liko tik konfliktai.
Tai – ydinga praktika. Juk konfliktai slopina aistrą, tad anksčiau ar vėliau ji atslūgs. O įprotis konfliktuoti liks.
– Dabar tokie laikai, kai žmonės rečiau bendrauja gyvai, daugiau – telefonu, internetu. Gal ir sekso poreikis mažėja?
– Tyrimai rodo, kad susidomėjimas seksu nemažėja, bet keičiasi žmonių elgesys. Jie tampa pasyvesni. Sekso prieinamumas tapo paprastesnis.
Vyrai tingi asistuoti, neturi nei noro, nei energijos siekti moters, o moteriai irgi to reikia mažiau – geriau žinutę parašyti, greičiau pasimylėti ir vėl lįsti į kompiuterį. Taigi dabar sekso ne mažiau, bet jis tapo labiau prieinamas ir greitesnis. Ne toks romantizuotas.
Dažnos seksualinio nesutarimo priežastys pagal A.Kaluginą
Pirmiausia nesutarimų kyla dėl dažnumo. Vienam reikia daugiau sekso, kitam – mažiau. Tada vienas nuolat apsimeta pavargusiu, o kitas pyksta, kai negauna to, ko nori. Arba atvirkščiai – iš pagarbos partneriui vienas mylisi dažniau, nei nori, ir tai jam galiausiai įgrysta, kyla konfliktai, atsiranda atšalimas.
Kita priežastis – sekso formos. Pavyzdžiui, vienas partneris nori oralinio sekso, o kitas – kategoriškai prieš. Vienas nori įmantresnio sekso, o jo partneriui tai nepriimtina.
Trečia priežastis – nesutarimai dėl būdo. Aš tai vadinu seksualiniu elgesiu. Problemų kyla tuomet, jei vienas partneris nori švelnesnio sekso, kitas – šiurkštesnio, vienam reikia greito sekso, o kitam neužtenka kelių valandų.
