Jau prieš 20 tūkst. metų europiečiai naudojosi strėles svaidančiais lankais. Tokią nuomonę priėjo archeologai, aptikę Ispanijoje akmens skeveldrų – strėlių antgalių. Kai kurie mokslininkai mano, kad Afrikoje gyvenę akmens amžiaus žmonės tokiais ginklais naudojosi net anksčiau negu akmeninėmis kuokomis ar ietimis. Šią nuomonę patvirtintų 2010 m. Pietų Afrikoje rasti strėlių antgaliai, kuriems ne mažiau kaip 60 tūkst. metų.
Bet iki šiol dar neaptikta neva anuomet iš medžio ar rago gamintų šaudymo įtaisų. Išdžiūvusiame ežere prie Manheimo (Vokietija) buvo rastas 17 tūkst. 600 metų senumo ledynmečio laikų lankas iš kietos pušies medienos. Tiksliau – 40 cm ilgio lanko fragmentas. O vienoje Sudano vietovių buvo rastas daugiau nei 10 tūkst. metų senumo žmogaus skeletas, pervertas akmeninių strėlių antgalių.
Iš pradžių lankus žmonės gamino iš lankstaus medžio, Europoje – dažniausiai iš kukmedžio. Tarp jo galų įtempta templė, padaryta iš sausgyslės, nukreipdavo medinę strėlę į taikinį. Strėlių antgaliai iš pradžių buvo iš kaulo arba akmens, vėliau – iš bronzos, galiausiai iš geležies ir plieno.
Laikui bėgant lankininkai pradėjo lemti karo žygių baigtį – daugelis asirų, kretiečių, persų, skitų, mongolų, vikingų, anglosaksų ir Osmanų janyčarų karių buvo ginkluoti lankais. IV a. Europą nusiaubę hunai naudojo asimetrinius lankus, kurių vidinė dalis buvo sutvirtinta kaulo arba rago plokštelėmis, šoninė – sausgyslių pluoštu. Jų strėlės pataikydavo iš labai toli ir buvo didelės pramušamosios galios. Hunai įvarė europiečiams nemažai baimės ir privertė daugelį tautų ieškoti ramesnių vietų – taip prasidėjo Didysis tautų kraustymasis. Geriausi viduramžių Europoje Velso lankininkai priešą pažeisdavo net 200 žingsnių (148 m) atstumu.
Arbaletas – galingesnis mechaninis ginklas, svaidantis strėles, negalėjo visiškai išstumti klasikinio lanko. Bet prieš „ugnies vamzdį“, kuris nuo XIV a. buvo naudojamas vis dažniau, net ir legendiniai Naujojo pasaulio indėnų lankininkai neturėjo jokių šansų.
Sportinio šaudymo iš lanko istorija prasidėjo 1900-aisiais, kai Paryžiaus olimpiadoje buvo surengtos parodomosios šaudymo iš lanko varžybos. 1904 m. šaudymas iš lanko buvo oficialiai įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, bet po šešiolikos metų išbrauktas iš olimpinių sporto šakų sąrašo. Ir tik nuo 1972 m. Miuncheno žaidynių galutinai jame įsitvirtino.
Lietuvoje lankai ir strėlės pradėti naudoti akmens amžiuje – iš pradžių medžioklėje, vėliau ir karyboje, nors lietuvių protėviai labiau mėgo ne lankus, o trumpas svaidomąsias ietis. Pirmieji lankai buvo trumpi ir paprastos konstrukcijos, vėliau atsirado sudėtingesnių, vadinamųjų rytietiškų lankų – jie veikiausiai paplito iš Rusios arba atkeliavo su totoriais ir karaimais, kuriuos į Lietuvą XIV a. pabaigoje atkeldino Vytautas. LDK kariuomenėje lankininkais dažniausiai tarnaudavo rusėnai.
Nuo XIII a., o ypač per karus su kryžiuočiais, Lietuvoje paplito ir arbaletas – dar Ipatijaus metraštis 1252 m. mini Mindaugo samdytus vokiečių arbaletininkus. XIV–XV a. Vilniuje veikė arbaletų dirbtuvės. Paplitus parakui XVI–XVII a. lankus pakeitė šaunamieji ginklai, tik valstiečiai iki pat XIX a. pradžios vis dar medžiojo lankais.
