Iš pradžių jie puodus džiovindavo saulėje, vėliau pradėjo degti padėję prie laužo. Greičiausiai toks puodo ruošinys per neapsižiūrėjimą įkrito į ugnį – taip atsirado puodas iš degto molio.
Pirmykščiai žmonės puodus darė storasienius, smailiadugnius arba apskritadugnius. Tokius buvo patogu kabinti virš laužo, patogu ir keliaujant. Ir tik įsigalėjus sėsliam gyvenimo būdui pradėta gaminti plokščiadugnius puodus – juk smailiadugnio nepastatysi ant krosnies.
Manoma, kad pirmieji puodų prieš 16 tūkst. metų pasigamino medžiotojai, augalų rinkėjai ir žvejai Kinijoje bei Sibire, kiek vėliau – Japonijoje. Induose iš degto molio buvo galima geriau išsaugoti grūdus.
Puodų lipdymas rankomis buvo varginantis darbas, nuo seniausių laikų tai darė ir vyrai, ir moterys. Įvairiuose pasaulio kraštuose žmonės suko galvą, kaip būtų galima palengvinti šį amatą. Ir štai IV tūkstantmetyje prieš Kristų Artimųjų Rytų šalyse buvo išrastas iš pradžių rankomis, vėliau kojomis sukamas žiedimo ratas puodams gaminti. Pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų jis pasiekė ir Europą.
Nuo seno žmonės puodus puošė estetinę ar magišką reikšmę turinčiais reljefiniais ornamentais, tapytais geometriniais, augaliniais ir figūriniais motyvais. Nuo II tūkstantmečio prieš Kristų indus imta glazūruoti. Šiais laikais puodus galime rinktis įvairiausius: aliuminio, emaliuotus, ketaus, karščiui atsparios keramikos ar stiklo, tefloninius, nerūdijančiojo plieno, net su titano keramikos danga. Nuo 0,5 litro iki 100 litrų talpos. Nelygu šeimos, o gal restorano dydis ar piniginės storis.
Lietuvoje puodininkystė buvo vienas seniausių amatų. Jau IV tūkstantmetyje prieš Kristų rankomis lipdyti puodai naudoti kaip maisto produktų laikymo, gaminimo ir valgymo indai. Jie naudoti ir kaip įkapių indai.
Daugiausia juos lipdydavo smailiadugnius iš molio su trintos kriauklės ar žolės priemaiša, o degdavo atvirose ugniavietėse. Kad indai būtų tvirtesni, į molį ėmė maišyti grūsto granito. X a. puodus amatininkai jau žiedė rankiniu žiedimo ratu, dar vadinamu stovylu. Iki XI–XII a. mūsų krašte puodus lipdė, židiniuose ar laužuose degė dažniausiai moterys. XIII a. patobulinus rankinį ratą miestuose atsirado kojinis žiedžiamasis ratas. Molinius dirbinius amatininkai pradėjo degti puodžių krosnyse.
Nagingiausi buvo Žemaitijos puodžiai, mat šiame krašte buvo tinkamo puodams žiesti molio. Vienas puodininkystės centrų buvo Viekšniuose. Dar ir dabar čia esama gerų puodžių, o tarpukariu Viekšniuose vienu metu gyvendavo šešiolika ar septyniolika tokių amatininkų. Žymesnių puodžių gaminius prekeiviai supirkdavo ir pardavinėdavo Skuode, Šventojoje, Plungėje, kartais net ir Latvijoje.
