Skėtį panaudoti apsaugai nuo lietaus pirmieji sugalvojo kinai. Lig tol tai buvo popieriniai gaubtai, sutvirtinti mediniais arba bambukiniais rėmais. Tačiau kažkam į galvą šovė mintis popierių išvaškuoti ir nulakuoti. Toks skėtis jau puikiai saugojo nuo lietaus.
Europoje skėčiai pasirodė XVI a. pabaigoje. Pirmiausia paplito Portugalijoje, o netrukus pasklido ir po visą žemyną. Tiesa, tuometinėje Europoje skėčiai iš pradžių buvo laikomi išimtinai moterišku atributu. Vyrai buvo linkę nuo lietaus gintis ilgais apsiaustais, o nuo saulės spindulių – skrybėlėmis. Bet 1756 m. Londono gatvėse pasirodė ir pirmasis džentelmenas, išdidžiai besinešantis impregnuotą drobinį skėtį. Tai buvo iš Persijos grįžęs ir ten skėčio nauda įsitikinęs keliautojas ir rašytojas Jonas Hanway (1712–1786). Nors iš jo šaipytasi, netruko atsirasti ir sekėjų – tuometinių dendžių. Skėtis jų rankose atrodė ne tik ekstravagantiškai, buvo ir praktiškas – saugojo peruką ir nupudruotą veidą.
To laiko damos nepasitenkino primityvia skėčio konstrukcija. Dar XVIII a. buvo išrastas sulenkiamas stiebas, dėl kurio ne tik sutrumpėjo kotas, bet ir atsirado galimybė valdyti skėčio stogelį. Apie 1800 m. „parasolka“ ir lietsargis galutinai pasidalijo funkcijas – skėtis nuo saulės tapo madingu aksesuaru, o lietsargis pavirto pripažinta apsauga nuo lietaus.
Pirmieji europietiški skėčiai buvo gaminami iš medienos ir banginio ūsų, aptempiami alpakos kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Puošnios lenktos rankenos gamintos iš kietos medienos ar kaulo. 1830 m. Londone buvo atidaryta pirmoji skėčių parduotuvė, beje, veikianti iki šiol.
1852 m. Samuelis Foxas (1815–1887) išrado ir užpatentavo plieninę skėčio konstrukciją, o netrukus pradėta gaminti kompaktiškus suskleidžiamus skėčius. Bemaž po šimtmečio pasirodė ir pirmieji teleskopo konstrukcijos sustumiami lietsargiai – jie lengvai tilpo moters rankinėje.
XX a. viduryje JAV buvo sugalvota moterišką skėtį panaudoti ir apsisaugoti nuo užpuolimo gatvėje: nuspaudus rankenos mygtuką į užpuoliko pusę pasklisdavo ašarinės dujos ir įsijungdavo pavojaus sirena.
Čia Lietuva, čia lietūs lyja... Čia be skėčio neišsiversi. Bet tikrų žinių, kas pirmasis ir kada jį išskleidė mūsų krašte, nėra. Tos kilmingos damos, kurias matome su skėčiais XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios fotografijose, tikrai nebuvo pirmosios. Žymiam kalbininkui Jonui Jablonskiui svetimybei „parasolka“ net teko sugalvoti lietuvišką atitikmenį – skėtis arba lietsargis.
