Senovės egiptiečiai laikė bandas naminių gyvulių: galvijų, ožkų, kiaulių, avių. Tad avims kirpti apie 1500 m. prieš Kristų jie sukūrė žirkles. Jos buvo sulenktos iš vientiso metalo gabalo, kurio nugarinė dalis buvo naudojama kaip rankena, o priekinė – kaip kirpimo elementas. U raidės pavidalo įrankis – vadinamosios vienanarės žirklės – buvo gaminamos iš bronzos. Žinoma, kad III–II a. prieš Kristų žirklės avims kirpti naudotos Vidurio Europoje, mat kasinėjant žirklių rasta Austrijos ir Čekijos teritorijoje.
Nors yra žinių, kad į žirkles panašūs įrankiai naudoti jau gerokai anksčiau – prieš 3000–4000 m. Mesopotamijoje.
Žirklės sukryžiuotais ašmenimis, vadinamosios dvinarės, buvo pagamintos apie 100-uosius mūsų eros metus senovės Romoje. O sujungtas ašimi žirkles VI a. pirmą kartą aprašė Izidorius iš Sevilijos. Jomis naudojosi siuvėjai ir buvo kerpami plaukai. Gamintos jau ne iš bronzos, o iš plieno ir buvo panašios į šiuolaikines.
Kai kuriuose šaltiniuose kaip šiuolaikinių žirklių išradėjas minimas renesanso universalusis žmogus Leonardo da Vinci. Bet greičiausiai jis žirkles tik patobulino.
Žirkles daugiausia gamino amatininkai kalviai. O pirmąja žirklių gamybos manufaktūra laikoma „William Whiteley & Sons Ltd.“, įkurta 1760-aisiais Anglijoje. 1761 m. anglui Robertui Hinchliffe’ui pradėjus žirkles lieti iš plieno jos imtos masiškai naudoti namų ūkyje.
Ir kokių tik žirklių dabar negaminama... Gyvatvorių žirklės, sodo žirklės, arba sekatorius, – skirtos medžiams genėti, žolės žirklės – žolei vejos pakraščiuose apkirpti, metalo žirklės – skardai ir kitiems metalo lakštams kirpti, avių kirpimo žirklės, paukštienos žirklės – mėsai su smulkiais kaulais darinėti. Tai kasdienio naudojimosi įrankis, todėl jų patogumui skiriamas ypatingas dėmesys. Nesvarbu, dešiniarankis ar kairiarankis jas laiko rankoje. Žirklės, kuriomis kerpama ant stalo, yra pakreiptos kampu, nagų žirklių forma panaši į nago formą, siuvinėjimo žirklės yra labai užaštrintos.
Lietuvoje seniausios vienanarės žirklės rastos III–VI a. Gibaičių (Šiaulių r.) senkapio moters kape. Panašios žirklės IV a. buvo įdėtos ir į turtingo vyro kapą jotvingių Šveicarijos pilkapyne Lenkijoje (prie Suvalkų). Jau tobulesnių dvinarių žirklių aptikta XIII–XIV a. piliakalniuose ir XV–XVI a. kapuose Rumšiškėse (Kaišiadorių r.), Skrebinuose (Jonavos r.).
Šiuolaikinė naujovė – kirpimas karštomis žirklėmis – ganėtinai populiari Vakaruose, jau pasiekė ir Lietuvą. Ji saugo mūsų plaukus, kerpant užlydo jį pjovimo vietoje. Dėl to plaukai beveik neskilinėja, gražiau atrodo, galima rečiau pakirpti galiukus. Tačiau priemonės, kurių reikia norint kirpti šia technologija, yra ganėtinai brangios, todėl ir pats kirpimas gerokai brangesnis. Technologijos pagrindą sudaro žirklės ar skustuvas, padengtas šilumos izoliacine medžiaga, temperatūros reguliatorius, skirtas ašmenų temperatūrą priderinti prie kerpamo plauko tipo, ir valdymo pultas, kuris palaiko pastovią temperatūrą ir maitina karštas žirkles nedidele (7–12 voltų) įtampa. Pasak kirpėjų, ateityje plaukus kirpsime tik karštomis žirklėmis.
