Pirmykštėje bendruomenėje daiktais buvo tiesiog keičiamasi. Mainai turėjo būti ekvivalentiški, t.y. keičiamasi lygios vertės prekėmis. Iš daugelio prekių natūraliai išsiskirdavo kuri nors viena, kuri tapdavo universaliu mainų matu. Dažniausiai tai būdavo galvijai, turintys daugmaž visur vienodą vertę. Stambūs galvijai neretai atstojo pinigus senovės Graikijoje ir Romoje. Lotyniškas žodis pecunia – pinigai yra kilęs iš žodžio pectus – galvijas. Kituose kraštuose pinigus atstodavo grūdai, kailiai, druska, audiniai, kriauklės.
Ilgainiui visuotiniu prekių vertės ekvivalentu tapo metalai, daugiausia taurieji – auksas ir sidabras. Iš pradžių juos tiesiog lydydavo į gabalus. Tačiau tokie gabalai nebuvo patogūs – juk reikėjo ir „smulkiųjų“, t.y. smulkesnių gabalėlių. Atsirado ir klastotojų, kurie į lydinį pridėdavo mažiau vertingo metalo. Tad metalo gabaliukus pradėta gaminti vienodo svorio ir ženklinti, garantuojant tam tikro lydinio svorį ir metalo kokybę. Ilgainiui teisę kaldinti pinigus pasisavino valdovai. Taip atsirado „tikrieji“ pinigai – monetos.
Seniausios žinomos monetos – skrituliukai su kvadratine skylute – nuo XI a. prieš Kristų buvo liejamos, dažniausiai iš bronzos, Kinijoje. Vis dėlto tradiciškai monetų tėvyne laikoma Lidija (dabartinėje Turkijoje): čia VII a. prieš Kristų pradėta kaldinti monetas iš elektrono – tam tikro aukso ir sidabro lydinio. Netrukus jas kaldino ir didžiausios graikų kolonijos Mažojoje Azijoje – Efesas ir Miletas. Iš ten monetų kaldinimas paplito visuose Viduržemio jūros pakrantės kraštuose.
Amžiams bėgant Europoje kūrėsi ir žlugo valstybės. Ir kiekvienas valdovas kaldino savas monetas.
Šalia auksinių arba sidabrinių ėmė rastis jų nominalių pakaitalų: „nevisaverčių“ monetų, kurių nominali vertė viršija jų metalo vertę, ir popierinių banknotų. Nors pirmieji popieriniai pinigai dar IX amžiuje atsirado Kinijoje, Europoje jie pasirodė tik XVII amžiuje: pirmuosius banknotus 1661 m. išleido Stokholmo bankas. Paaiškėjo, kad banknotus daug patogiau naudoti, be to, jų galima prispausdinti labai daug – net ir nepadengtų tauriaisiais metalais.
Seniausi Lietuvoje aptinkami pinigai – per prekybinius ryšius atkeliavusios senovės Graikijos ir Romos monetos. Maždaug XI a. atsirado vietinės gamybos pusapvalės lazdelės formos sidabro lydiniai. Nusistovėjus jų vidutinei masei (apie 104 gramus) šie lydiniai tapo pirmaisiais lietuviškais pinigais. Kaip juos vadino senovės lietuviai, nežinoma, bet vėliau mokslininkai pavadino ilgaisiais, arba kapomis.
XIV a. antroje pusėje nukaldintos pirmosios lietuviškos smulkios monetos – denarai. Pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kalykla buvo Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje. Pirmųjų lietuviškų monetų masės norma ir sidabro praba buvo priderintos prie LDK cirkuliavusio Prahos grašio: 10 denarų prilygo 1 grašiui.
XV a. pabaigoje pradėta kaldinti pusgrašius. 1545 m. Žygimantas Augustas Vilniuje, Vokiečių gatvėje, atidarė naują modernią kalyklą. Jam valdant buvo kalami pusdenariai (obolai), dvidenariai, pusgrašiai, grašiai, dvigrašiai, trečiokai (trigrašiai), ketvirtokai (keturgrašiai), šeštokai (šešiagrašiai), pustaleriai (15 grašių), taleriai (30 grašių). 1547 m. nukalta pirmoji lietuviška auksinė moneta – dukatas, 1562 m. – didžiausia auksinė moneta – 10 dukatų, arba portugalas. Beje, nors Lietuvos didieji kunigaikščiai nuolat buvo renkami ir Lenkijos karaliais, LDK nebuvo sudariusi su Lenkija pinigų sąjungos, o lietuviškos monetos pagal sidabro kiekį buvo 20 proc. vertingesnės už lenkiškąsias. Tik 1580-aisiais Steponas Batoras suvienodino Lietuvos ir Lenkijos monetų masės normas.
Nuo XVI a. pabaigos Lietuvos monetų masė ir praba mažėjo. XVII a. viduryje pagrindine moneta tapo maždaug 1,27 gramo masės varinis šilingas, kurių įvairiose kalyklose nukalta bemaž milijardas. Paskutinės LDK monetos buvo Augusto II per Šiaurės karą 1706–1707 m. kaldinti šeštokai.
Lietuvą 1795 m. užėmus Rusijai įvesti jos pinigai – rubliai. Vykstant kovoms dėl nepriklausomybės įvairiose Lietuvos vietovėse cirkuliavo apie 12 rūšių pinigai. 1922 m. spalio 2-ąją Lietuva įvedė savo pinigus – litą ir jo šimtąją dalį – centą. Litas buvo prilygintas 0,150462 gramo aukso, juo turėjo būti padengta ne mažiau kaip 1/3 į apyvartą išleistų litų. Po sovietų okupacijos į Lietuvą litas sugrįžo 1993 m. birželio 25-ąją.
