Primityvių vandentiekių būta jau prieš kelis tūkstantmečius. Senovės Egipte požeminis vanduo iš gilių šulinių buvo keliamas vandens keltuvais ir keraminiais, mediniais ar metaliniais vamzdžiais keliaudavo į valdovų ir turtuolių rūmus. Senovės Romoje vandentiekių sistema buvo kur kas sudėtingesnė. Vandens šaltinis buvo aukštai kalnuose, o vanduo didžiuliais arkiniais tiltais, vadinamais akvedukais, tekėdavo į miestą. Čia pirmiausia būdavo išvalomas specialiais įrenginiais ir tik po to švino vamzdžiais tekėdavo į turtingesnių romėnų namus ar jų taip pamėgtas pirtis ir fontanus. Kad švinas kenksmingas, tuomet dar nežinota – švino induose laikyti net maistas ir vynas.
Pirmąjį tokį vandentiekį 312 m. prieš Kristų nutiesė Romos cenzorius Apijus Klaudijus Aklasis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus į Romą vandenį nešė jau 13 akvedukų, miestui jie kasdien tiekė apie milijardą litrų vandens. Ilgiausias iš jų – Marcijaus akvedukas – buvo net 90 km ilgio. Manoma, kad visoje Romos imperijoje būta apie šimtą vandentiekį turinčių miestų.
Paryžiuje medinių vamzdžių vandentiekis įrengtas XII a. pabaigoje. XIII a. centralizuotą vandens tiekimą pradėta organizuoti Londone, XV a. pradžioje – Vokietijos miestuose. XVII a. jį turėjo bemaž visi didesni Europos miestai.
Ilgą laiką žmonių reikmėms pakako paviršinių vandens telkinių ir lietaus vandens, tačiau augant pramonei ir miestams jo ėmė stigti. Kai kurios upės taip nuseko, kad laivyba jomis tapo nebeįmanoma. Taip XIX a. pradžioje atsitiko Temzės upėje Londone. Teko net išjungti milžiniškos vandentiekio sistemos siurblius ir ieškoti alternatyvių būdų, kaip aprūpinti miestą vandeniu. Išgelbėjo arteziniai šuliniai, kuriuos tuo metu imta gręžti. Pirmasis toks šulinys, 1833–1841 m. išgręžtas Paryžiuje, buvo 548 metrų gylio ir kasdien patiekdavo 3,5 mln. litrų itin švaraus vandens. Beje, Prancūzijos Artua (lot. Artesium) provincijoje, Lijė mieste, panašų šulinį dar 1126 m. išgręžė kartūzų vienuolyno vienuoliai.
Lietuvoje vandentiekio atsiradimo data įprasta laikyti 1501-uosius: tais metais didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojimo aktu suteikė dominikonų vienuoliams teisę Vilniuje naudotis Vingrių šaltiniais ir tiekti jų vandenį miestiečiams. 1536 m. dominikonai šaltinius pardavė miestui, kuris jiems už tai sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Vingrių šaltiniai ištikimai „tarnavo“ miestui daugiau kaip keturis šimtus metų.
XVI a. pabaigoje vanduo buvo imamas ir iš Žiupronių (Misionierių) bei Aušros vartų versmių. Šaltinių ištakos buvo aukščiau už kitą miesto dalį, todėl vanduo mediniais vamzdžiais į miestą tekėjo pats. XIX a. pabaigoje Vilniaus vandentiekis buvo pertvarkytas, mediniai vamzdžiai pakeisti metaliniais. 1912–1914 m. Sereikiškių parke pastačius pirmąją vandentiekio siurblinę per parą miestui buvo tiekiama apie 30 tūkst. kubinių metrų vandens. Dabar „Vilniaus vandenų“ bendrovė jo patiekia tris kartus daugiau.
1899 m. pradėjo veikti vandentiekis Klaipėdoje, 1929 m. – Kaune, 1932 m. – Druskininkuose, 1935 m. – Šiauliuose, vėliau – ir kituose Lietuvos miestuose.
