Jau prieš 11 tūkst. metų Anatolijos (dabartinės Turkijos azijinės dalies) žmonės savo būstų grindis sutvirtindavo medžiagomis, panašiomis į betoną. Jie naudojo kalkakmenio smiltis, o rišamoji medžiaga buvo kalkių ir molio mišinys. Gipso ir kalkių skiedinį kaip akmenų jungimo medžiagą masyvioms konstrukcijoms statyti naudojo egiptiečiai. Didžiąją kinų sieną III amžiuje prieš Kristų kinai statė naudodami betoną su kalkėmis. I a. prieš Kristų iš tokio betono pastatytas Romos Panteono šventyklos kupolas. Daugiau nei 40 metrų skersmens kupolas savo dydžiu, statybos darbų kokybe ir ilgaamžiškumu stebina iki šiol.
Romėnai betoną taip pat naudojo akvedukams ir amfiteatrams statyti. Žlugus Romos imperijai jis labai ilgai beveik nenaudotas – iki tol, kai jo sudėtis ir savybės buvo patobulintos.
1796 m. anglas Jamesas Parkeris (iki 1780–po 1807) išrado hidraulinę rišamąją medžiagą, gaminamą iš mergelio (molingos uolienos) ir molio mišinio – romancementį, kuri tapo pagrindine betono sudėtine dalimi. Bet tik iki 1824-ųjų, kai anglų išradėjas Josephas Aspdinas (1778–1855) išrado portlandcementį, gaminamą iš klinčių ar kreidos ir molio ar mergelio. Nuo tada su portlandcemenčiu gaminamas betonas tapo svarbiausia ir plačiausiai naudojama statybine rišamąja medžiaga, greitai kietėjančia ir tampančia kieta kaip plienas.
Gelžbetonį – betoną, į kurį įdėta metalo, dažniausiai plieno, – išrado prancūzų sodininkas Josephas Monier (1823–1906). Nepatenkintas moliniais gėlių vazonais, kuriuos ardė augalų šaknys, jis pradėjo eksperimentuoti su betonu ir metalu. Savo išradimą pristatęs 1867-ųjų Paryžiaus parodoje tais pačiais metais naujovę ir patentavo. Tai padarė perversmą statybinių medžiagų pramonėje, nuo tada gelžbetonis – viena svarbiausių statybinių medžiagų.
Šiandien architektų vizijoms įgyvendinti nebeužtenka tik paprasto, visiems laikams sustingusio betono. Tad mokslininkai jį bando tobulinti. Štai Karališkosios menų kolegijos Londone studentai sukūrė betoną, kuris valdomas kompiuterio keičia savo spalvą. Galima jame rodyti ir nesudėtingus piešinius ar tekstą. Taigi sieną galima paversti laikrodžiu ar termometru.
JAV Mičigano universitete sukurtas lankstus ir savaime atsistatantis, įtrūkius ir plyšius „užsigydantis“ betonas. Tradicinis betonas laikui bėgant skilinėja, įtrūkiuose kaupiasi drėgmė, kuri dėl temperatūrų skirtumo keičiantis metų laikams jį ardo. Naujasis betonas net ir veikiamas didelės apkrovos nelūžta, nors deformuojasi ir skilinėja. Be to, panaikinus apkrovą vėl atsistato ir tarsi užsigydo įtrūkius. Ši betono savybė, anot mokslininkų, yra labai svarbi gelžbetoninėms konstrukcijoms ir statiniams iš gelžbetonio seismiškai aktyviose pasaulio vietose.
2010 m. pasaulinėje parodoje Šanchajuje Italijos paviljonas pristatė ne tik savo šalį, bet ir naują statybinės medžiagos tipą – peršviečiamą betoną. Dieną paviljonas atrodė lyg pastatas iš paprasto betono, tačiau esant pastato viduje ar žvelgiant į jį sutemus atsiskleidė nepaprastos jo savybės. Šio betono blokai turi daug nedidelių kiaurymių, kurios užpildytos iš dalies permatoma derva, tad sienos praleidžia iki 20 proc. šviesos srauto. Taip sumažinamos patalpų eksploatacijos išlaidos, nes sumažėja dirbtinio apšvietimo poreikis.
Lietuvoje kalkinis betonas buvo naudojamas XIII a. gynybinių bokštų ir pilių sienų akmenims ir plytoms surišti. Cementbetonį pirmą kartą panaudojo architektas Liucijonas Fulgencijus Rimgaila (1805–1870) Pagryžuvio (Kelmės r.) dvaro rūmų monolitiniams pamatams. Tokie pamatai 1867 m. buvo padėti ir rekonstruojamai Šiaulių Šv. Petro ir šv. Pauliaus bažnyčiai, 1887–1898 m. Kauno fortams. 1896–1903 m. pastatytas tiltų per Nemuną ir Merkį betonines atramas suprojektavo architektas Stanislovas Kerbedis (1810–1899).
Sovietmečiu Naujojoje Akmenėje pastačius cemento gamyklą jo užteko ne tik Lietuvai, bet ir didelei Sovietų Sąjungos daliai. Tad betono ir gelžbetonio taip pat turėjome daug.
