Tik Kristaus gimimo metais mišinys lydymosi krosnyse buvo tiek pakaitinamas ir praskiedžiamas, kad iš jo jau buvo galima gaminti įvairių formų dirbinius. Iš pradžių Artimuosiuose Rytuose, paskui Romoje atsirado puikių stiklinių indų. Santykinai skaidrūs stiklai buvo liejami formose ar pučiami per vamzdelį.
Po kelerių metų jie buvo naudojami, kaip antai Pompėjoje, kaip langų stiklai. Bet Italijoje stiklo langai neprigijo – tinkamesni buvo permatomi langai iš alebastro. Tik didžiųjų XII a. katedrų prabangūs stikliniai langai paskelbė naujo statybos meno pradžią.
Spalvotas stiklas buvo gaminamas į lydalą pridėjus metalo. Pavyzdžiui, auksas jį nuspalvindavo raudonai arba melsvai, nelygu aukso dalelių dydis. Reikia pasakyti, kad spalvotas vitražinis stiklas ir bokšto laikrodžiai yra vieni iš nedaugelio svarbesnių techninės kūrybos vaisių, kuriuos iki Naujųjų laikų pasauliui davė Europa.
Stiklo gamyba XIII amžiuje suklestėjo Italijoje. 1291 m. Venecijos Respublika įsakė savo stiklo gamintojams perkelti liejyklas į netolimą Murano salą, nes jos kėlė gaisro pavojų Venecijai, kur tuo metu didžioji dalis pastatų buvo mediniai. Stiklo gamyba saloje prasidėjo po to, kai Marco Polo iš Tolimųjų Rytų parvežė keletą jo pavyzdžių. Saloje gaminti indai, veidrodžiai, šviestuvai, karoliai iš skaidraus, bespalvio ar filigraninio matinio, mozaikinio, agatinio stiklo. Gaminiai buvo dekoruojami auksu, emaliu, lipdytomis stiklo detalėmis, raižomi. Netrukus Murano stiklo gamintojai tapo salos elitu su išskirtinėmis teisėmis. O XIV a. pabaigoje jų dukterims net buvo leista tuoktis su „mėlynojo kraujo“ Venecijos šeimų atžalomis.
Kas gi Murano stiklo gamintojus taip skyrė iš kitų? Pirmiausia jie vieninteliai Europoje žinojo, kaip pagaminti veidrodį. Jie ištobulino stiklo gamybos technologijas ir sukūrė tokias stiklo rūšis kaip kristalinis stiklas, emaliuotas stiklas, stiklas su aukso gijomis, daugiaspalvis stiklas, „pieninis“ stiklas, brangakmenių imitacijos iš stiklo.
Dabartinę langų stiklo lakštų gamybos technologiją 1959 m. užpatentavo Didžiosios Britanijos bendrovė „Pilkingtons Ltd.“.
Į Lietuvos teritoriją stiklo dirbinių patekdavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Skaidraus ir neskaidraus stiklo karolių dažniausiai buvo atvežama iš Romos. Stiklo burbuliukus baltai kaip pavienius akcentus daugiausia naudojo verdami gintarinius karolius. VIII–IX a. keliautojai įdomesnių formų karolių atsiveždavo iš Artimųjų Rytų. O XIII–XIV a. pilyse, vėliau ir bažnyčiose, jau buvo nemažai langų ir vitražų. XIV–XVIII a. per Krokuvą ir Dancigą į Lietuvą atkeliaudavo Venecijos, Silezijos, Čekijos, Anglijos, Nyderlandų, Prancūzijos stiklo dirbinių.
Stiklo indus nuo XVI a. sėkmingai kūrė Vilniaus stikliai. Georgo Brauno Vilniaus miesto pieštiniame plane minima net Stiklių gatvė, stiklo amatai įrašyti ir 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute. Kai 1547 m. Žygimantas Augustas leido Martynui Paleckiui steigti dirbtuvę, tas rūmams kasmet turėjo pristatyti po 200 didelių ir 200 mažesnių stiklinių. Nuo XVII a. po visą Lietuvos ir Lenkijos valstybę ėmė garsėti Radvilų giminės stiklo dirbtuvės.
