Akiniai naudoti jau kelis šimtmečius prieš Kristų Kinijoje ir Japonijoje. Išmoningų Azijos meistrų pagaminti stiklai buvo rišami prie ausų. Taip akinius nešiojo ir graikai su romėnais. Istoriniai šaltiniai mini garsųjį 106–43 metais prieš Kristų gyvenusį senovės romėnų politiką, filosofą Marką Tulijų Ciceroną, nešiojusį akinius.
Tikrieji akiniai, manoma, buvo išrasti Venecijoje apie 1280-uosius. Lašas sustingusio skaidraus stiklo, iš kurio buvo gaminami Venecijos veidrodžiai, atsitiktinai atkreipė vieno stikliaus dėmesį – paėmęs stiklą į ranką pastebėjo, kad jis padidina daiktus.
XIII a. pabaigoje Venecijos stikliai pradėjo gaminti akinius, kuriuos sudarė du lęšiai su rėmeliais ir trumpomis kojelėmis. Kojelės būdavo tarpusavyje sujungtos ašimi virš nosies. Rėmeliai buvo gaminami iš medžio, metalo, banginio ūsų, vėliau ir iš varinės vielos. Trumparegiams tinkančius įdubusius lęšius, kurie tiko žiūrėti į tolį, pradėta gaminti tik daugiau nei po šimto metų.
J.Gutenbergo spausdinimo mašina knygas padarė prieinamas kiekvienam ir keleriopai padidino akinių paklausą. Bet XV amžiuje akiniai buvo prabangos prekė – juos vieni kitiems giminaičiai palikdavo net testamentu.
Akinius iš pradžių pardavinėjo pirkliai, nes gydytojai ilgai nežinojo akinių veikimo mechanizmo. Tik XVII amžiuje jis buvo patvirtintas moksliškai. Antroje XVII a. pusėje akiniai jau nebebuvo retenybė. Pavyzdžiui, 1671 m. į Archangelską Rusijoje buvo atgabentos 5892 poros akinių.
XVIII amžiuje buvo sugalvotos užausinės kojelės. Maždaug tuo pat metu žymus JAV politikas ir mokslininkas Benjaminas Franklinas sukūrė dvigubos paskirties akinius – jam jų reikėjo ir skaityti, ir žiūrėti į tolį. Franklinas nusprendė perpjauti lęšius skersai pusiau ir viršutinėje rėmelių dalyje įtvirtinti vienos paskirties lęšių puseles, o apatinėje – kitos.
Gerinti regėjimą buvo naudojami ne tik akiniai. Vienas akinių prototipų – lornetas. Tai akiniai su rankenėle. Jie buvo ypač populiarūs tarp XVIII amžiaus aristokratų. Po šimtmečio kariškiai ir aristokratai pradėjo nešioti monoklius – apvalius stiklus vienai akiai. Monoklis simbolizavo priklausymą visuomenės grietinėlei. Šiek tiek vėliau paplito pensnė. Tai akiniai be kojelių, nešiojami ant nosies. Bet nei monoklis, nei lornetas, nei pensnė neįsitvirtino – paprasti akiniai iki šių dienų nepakeičiami.
Istorikai, studijuodami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos rašytinius šaltinius, aptiko duomenų, kad tiek Vytautą, tiek Jogailą persekiojo akių ligos. Štai 1401-aisiais Vytautas prašo Vokiečių ordino didžiojo magistro atsiųsti akių gydytoją. Įrašas apie tai yra ordino iždininko išlaidų knygoje. Joje užfiksuota, kad akių gydytojui, kurį didysis magistras nusiuntė pas Vytautą, duotos trys markės. Tai nemaži pinigai – už tokią sumą buvo galima nusipirkti neblogą žirgą.
Lenkijos karalius Jogaila senatvėje matė labai silpnai. Jis net kelis kartus kvietėsi akių gydytojus – žinomi jų vizitai 1414-aisiais ir 1426-aisiais. Bet nėra duomenų, ar jis nešiojo akinius.
Vėliau juos nešiojo daug Lietuvos šviesuolių. Signatarų namuose Vilniuje išsaugotos dvi medinės skrynios, kurias Jonas Basanavičius atsivežė grįždamas iš Bulgarijos. Jose – patriarcho lazdos, skrybėlė, akiniai. Maironio literatūros muziejuje Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus ekspozicijoje yra Balio Sruogos asmeniniai daiktai, tarp jų – šachmatai, akiniai, pypkė.
Tarpukariu Lietuvos spauda rašė, kad Sovietų Sąjungoje akiniai gaminami seniai atgyventu pavyzdžiu, o Lietuvoje gaminamieji prilygsta naujausiems Vakarų Europos pavyzdžiams.
