Įvairiais skaičiavimais, pasaulyje dabar kalbama net iki 10 tūkst. skirtingų kalbų. Maždaug trys penktadaliai žmonijos vartoja dvylika, o daugiau nei trys ketvirtadaliai – trisdešimt populiariausių kalbų. Yra 150–200 kalbų, kurias vartoja maždaug po vieną milijoną žmonių. Yra 46 kalbos, kurias moka vienintelis žmogus. Seniausios kalbos, kuriomis kalbama ir rašoma ir kurios iki šiol egzistuoja – kinų ir graikų.
Kasinėjant hetitų – pirmųjų indoeuropiečių, gyvenusių XVIII–XIII a. prieš Kristų Mažojoje Azijoje (dabartinėje Turkijoje), – sostinę Chatušą rasta šumerų–akadų–hetitų kalbų žodynų liekanų. Bet šie dantiraščio paminklai yra blogai išsilaikę ir sunkiai skaitomi. Žodynais dar prieš Kristaus gimimą naudotasi Kinijoje, Egipte ir Graikijoje. Jų graikams prisireikė, nes įvairiomis tarmėmis kurta senoji graikų literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama. Prireikė aiškinti pasenusius ir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos. Graikų kalba glosa reiškia „pasenęs, nesuprantamas žodis“.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo parengta daugiau kaip 30 glosarijų, aiškinančių rašytojų, daugiausia Homero, kalbą. Antikinio pasaulio kultūros centre Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai žodynai.
XIV a. viduryje Italijoje kilęs, o antroje XV a. pusėje po visą Europą išplitęs Renesansas ir žodynų leidyboje turėjo atgarsį. Save humanistu laikantis žmogus turėjo mokėti senąsias kalbas – graikų, lotynų, dažnai ir hebrajų. Johannesui Gutenbergui XV a. viduryje išradus spausdinimo presą atsirado sąlygos leisti žodynus, kurie buvo skirti mokytis lotynų kalbos.
Vokietijoje 1477 m. pasirodė pirmasis spausdintas Gerhardo van der Schuereno lotynų–vokiečių kalbų žodynas „Teuthonista“, 1490 m. Ispanijoje išleistas Alfonso Fernandezo de Palencios „Visuotinis lotynų ir ispanų kalbų žodynas“, 1499 m. Anglijoje – pirmasis dvikalbis lotynų–anglų žodynas. 1499 m. Jehanas Lagadeucas iš patriotinių paskatų viešajame gyvenime vartoti bretonų kalbą parašė bretonų–lotynų–prancūzų kalbų žodyną „Catholicon“ (graikiškai „Visuma“).
Vienas svarbiausių akstinų leisti daugiakalbius žodynus buvo Biblijos tekstų leidimas keliomis kalbomis iš karto. 1514–1517 m. Ispanijoje buvo išleisti penki Šventojo Rašto tomai hebrajų, aramėjų, graikų ir lotynų kalbomis, o į šeštąjį sudėtas didžiulis visų šių kalbų žodžių, esančių Biblijos tekste, žodynas. Jis tapo pavyzdžiu daugeliui kitų daugiakalbių žodynų. 1574 m. pasirodė italo Ambraziejaus Kalepino vienuolikos kalbų žodynas, kuriame greta lotyniškų žodžių buvo pateikta net dešimties kitų kalbų – graikų, hebrajų, prancūzų, italų, vokiečių, flamandų, ispanų, lenkų, vengrų ir anglų – atitikmenys.
XVI amžiuje jau buvo rašomi dvikalbiai tik modernių kalbų žodynai: prancūzų–ispanų, italų–ispanų ir ispanų–italų, flamandų–prancūzų, prancūzų–italų, ispanų–anglų.
Europiečiams XVII a. plačiai pasklidus po pasaulį radosi iki tol mažai žinomų kalbų žodynų. Baltijos šalyse dvikalbiai ar daugiakalbiai žodynai pasirodė beveik tuo pat metu – XVII a. pradžioje.
Lietuvių leksikografijos pradininkas Konstantinas Sirvydas (1579–1631) apie 1620 m. išleido pirmąjį lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną „Dictionarium trium linguarum“. Jis buvo skirtas besimokančiam jaunimui, Vilniaus akademijos studentams, daugiausia lietuviams. Jiems, norintiems studijuoti teologiją, retoriką ar filosofiją, teko išmokti lotynų ir lenkų kalbas. Žodynas pravertė ir studentams kitataučiams, kurie Lietuvoje rengėsi dirbti dvasininkais ar mokytojais. Naudojosi juo ir šiaip raštingi žmonės – XVII a. lietuvių kalba dar buvo plačiai vartojama, jos atsižadėti tada buvo linkę tik didikai ir stambieji bajorai.
Iš viso išėjo net penki žodyno leidimai. Žodynas sudarytas rytų aukštaičių vilniškių tarmės pagrindu, papildytas kitų aukštaičių tarmių žodžiais ir paties K. Sirvydo sukurtais naujadarais, kurių nemaža dalis ilgainiui įsitvirtino mūsų kalbos vartosenoje, pavyzdžiui: kokybė, kupranugaris, medvilnė, pratarmė, turgavietė, mąstytojas, virtuvė, kiti (nederystė – nesutarimas, prekionė – prekyba, vaikavedys – pedagogas) neprigijo.
