Tikresnių žinių mums teikia senovės Egiptas. Piešiniuose, kuriems daugiau nei 5000 metų, vaizduojami į prezervatyvus panašius maišelius užsimovę vyrai. Rasta ir mumijų, kurių lyties organai apmauti panašiais gobtuvėliais. Tiesa, neaišku, ar jie buvo naudojami per lytinį aktą, ar buvo tik apeiginio drabužio detalė. Greičiausiai jų paskirtis buvo apsaugoti nuo įvairių infekcijų, sužeidimų ir vabzdžių įkandimų.
Italų gydytojas Gabriello Fallopio (1523–1562) ieškojo patikimo būdo apsisaugoti nuo tuo metu Europoje greitai plintančio sifilio. Tam tikslui jis pasiūlė naudoti specialiais tirpalais suteptus drobinius maišelius – kaip jais naudotis, aprašė veikale „Apie prancūziškąją ligą“ (De morbo Gallico), kuris išėjo jau po jo mirties – 1564-aisiais.
Viduramžiais prezervatyvai buvo gaminami iš avių ir kitų gyvulių žarnų ar žuvų odos. Kinijoje net būta prezervatyvų iš šilko popieriaus, Japonijoje – iš vėžlių kiautų ar gyvūnų ragų.
Seniausias rastas prezervatyvas pagamintas apie 1640 m. iš žuvų ir gyvūnų žarnų. Vieni šaltiniai nurodo, kad jis rastas Anglijoje netoli Birmingamo, kiti – kad Lundo mieste Švedijoje. Tuomet jie buvo naudojami tik apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, bet ne nėštumo prevencijai.
Manoma, kad vienas pirmųjų prezervatyvus pradėjęs naudoti ir kaip apsaugą nuo apvaisinimo buvo garsiausias visų laikų meilužis italas Giacomo Girolamo Casanova (1725–1798). Tiesa, šiuo požiūriu šis daikčiukas, matyt, ne vieną yra nuvylęs, nes 5–7 centimetrų skersmens maišeliai negalėjo taip glaudžiai aptempti vyriškojo organo kaip dabartinių laikų prezervatyvai. Tai tapo įmanoma tik išmokus gaminti gumą.
Casanovos laikais prezervatyvai buvo daugkartiniai, su šilko ar aksomo „pamušalu“, suveržiami virvele. Jie buvo išplaunami, patepami vazelinu ir laikomi specialiose medinėse dėžutėse iki kito karto.
1839 m. Charlesas Goodyearas išrado kaučiuko vulkanizavimą, o 1855-aisiais buvo pagamintas pirmasis guminis sargis. Nuo tada prasidėjo masinė jų gamyba. Yra teigiančių, kad britų dramaturgas ir eseistas George’as Bernardas Shaw guminius prezervatyvus vadino didžiausiu XIX a. išradimu.
Tiesa, prezervatyvai tuo metu vis dar buvo daugkartinio naudojimo ir gana brangūs. Vienkartiniai pradėti gaminti tik apie 1930-uosius.
Antrojo pasaulinio karo metais susirūpinus, kad kariai namo parsiveš įvairių ligų, buvo kuriami mokomieji filmai, kuriuose kariai buvo mokomi „neužmiršti užsimauti“. Kadangi prezervatyvai buvo laisvai platinami, kariai sugalvodavo ir neįprastų jų panaudojimo būdų. Pavyzdžiui, brisdami per vandenį užmaudavo juos ant ginklų vamzdžių, kad apsaugotų juos nuo sūraus vandens.
1987 m. prezervatyvus pradėjo reklamuoti televizija.
Sovietinė propaganda skelbė – Sovietų Sąjungoje sekso nėra! Tačiau prezervatyvų būta. Tiesa, pirmieji buvo skirstomi ir pardavinėjami per centrinių vaistinių tinklą. Kaip dauguma prekių, jie taip pat buvo deficitas ir pardavinėjami daugiausia „pagal pažintis“. Lietuvoje prezervatyvai kartu su kontraceptinėmis tabletėmis yra populiariausios apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo priemonės.
