Jau III–II tūkstantmetyje prieš Kristų Kinijoje, Indijoje ir Mesopotamijoje žmonės laiką matavo laikrodžiais. Iš pradžių tai buvo saulės laikrodžiai. Jie atsirado tada, kai žmogus įžvelgė, kad neskaidraus kūno šešėlio ilgis ir padėtis erdvėje priklauso nuo saulės padėties danguje. Egipte apie 2700 m. prieš Kristų kaip saulės laikrodžiai buvo naudojami obeliskai. Naktį laikas buvo matuojamas žvaigždžių laikrodžiu noktiurnalu – per specialaus ciferblato kiaurymę buvo stebima Šiaurinė žvaigždė, tarsi rodyklė buvo dvi Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės.
Bet saulės laikrodis veikia tik jai šviečiant. Todėl metams bėgant jį nurungė vandens laikrodis – klepsidra. Šis laikrodis laiką rodė ir dieną, ir naktį, o svarbiausia – bet kokiu oru. Jis veikė tokiu principu: per tam tikrą laiką vanduo ištekėdavo iš vieno indo į kitą. Taigi laikas buvo nustatomas pagal tekančio skysčio kiekį – tiksliau, pagal tai, kokią žymą siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo. Tokie laikrodžiai buvo itin populiarūs Graikijoje.
Panašiu principu veikia ir smėlio laikrodžiai. Laiką žmonės dar matavo degančiomis sužymėtomis žvakėmis ar alyvos žibintais su padalomis.
Mechaninio laikrodžio išradėju laikomas vienuolis Gerbertas, 999 m. tapęs popiežiumi Silvestru II. Jis Magdeburgo bokšto saulės laikrodžiui pritaikė mechaninių dalių. O XIV a. jau paplito svarsčiais varomi mechaniniai laikrodžiai. Seniausias iki šiol išsaugotas buvo pagamintas 1386 m. ir įrengtas Solsberio katedroje Didžiojoje Britanijoje. Pirmieji mechaniniai laiko matuokliai buvo didžiulių konstrukcijų. Juos sudarė krumpliaračiai, kuriuos sukdavo besileidžiantis svarmuo. Pastarąjį reikėjo nuolat patraukti aukštyn, kad mechanizmas vėl pradėtų veikti.
Ne anksčiau kaip XIV a. viduryje buvo sukurti nešiojamieji laikrodžiai, kuriuos varė spyruoklės. Maždaug nuo 1500 m. laikrodžiai dėl patobulintos konstrukcijos darėsi vis mažesni. Galileo Galilei (1564–1642) laikrodžio eigai reguliuoti pritaikius svyruoklę jie pasidarė dar tikslesni. XVII a. pradžioje jiems buvo pritaisytas minutininkas, XVIII a. pradžioje – ir sekundininkas. Iki tol mechaniniai laikrodžiai turėjo tik vieną rodyklę – valandininką. Netrukus daugelyje namų atsirado sieninių ir stalinių laikrodžių. Beje, tuo metu 20–40 minučių paklaida per dieną buvo laikoma norma ir ji buvo koreguojama pagal saulės ar smėlio laikrodį.
1919 m. buvo sukurtas pirmasis mechaninis rankinis, beveik tuo pat metu ir kišeninis bei kaklinis laikrodis. Nuo tada prasidėjo laikrodžio, kaip prestižinio aksesuaro, istorija: jie daryti iš aukso, sidabro, puošti brangakmeniais. Buvo įvairiausių formų – ovalo, kriauklės, kryžiaus.
Nuo 1968 m. pasaulinį laiką nustato atominiai laikrodžiai, kurių paklaida – sekundė per 300 000 metų. Lietuvoje nuo seno buvo naudojami saulės laikrodžiai. Jų iki šiol yra išlikę Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros (1625 m.) ir Pažaislio bažnyčių (apie 1700 m.) sienose, Kėdainių Radvilų parke (XIX a. pradžia). Mechaninių laikrodžių jau XVI a. buvo Žygimanto Augusto dvare, Vilniaus arkikatedros bokšte, Vilniaus rotušėje.
Su laiko matavimo prietaisų istorine raida galima susipažinti nuo 1984 m. Klaipėdoje veikiančiame Laikrodžių muziejuje. Čia rodomi mazgeliniai ir mediniai kalendoriai, saulės, vandens, ugnies, smėlio, mechaniniai laikrodžiai, tikslūs XX a. laiko matavimo prietaisai. Eksponuojami renesanso, baroko, klasicizmo, moderno stilių laikrodžiai, atskleidžiantys mechaninių laikrodžių formų ir dekoro kaitą.
