E.Torricelli (1608–1647) stiklinį vamzdelį, kurio vienas galas buvo užlydytas, užpildė gyvsidabriu, apvertė ir nuleido į indą su gyvsidabriu. Šiek tiek gyvsidabrio iš vamzdelio išsiliejo į indą, o virš likusiojo vamzdelyje susidarė tuštuma. Pakartojęs eksperimentą ir gavęs tą patį rezultatą E.Torricelli priėjo prie išvados, kad gyvsidabrio stulpelio aukštis susijęs su atmosferos slėgiu. Jo manymu, atmosferos slėgis laikė gyvsidabrį stulpelyje ir neleido jam visam ištekėti.
Šiuo eksperimentu susidomėjo prancūzų matematikas ir fizikas Blaise’as Pascalis (1623–1662). Jis manė, kad aukštai kalnuose gyvsidabrio stulpelio aukštis turėtų būti mažesnis. Norint patvirtinti šį spėjimą reikėjo atlikti kelis eksperimentus. B.Pascalis paprašė giminaičio išmatuoti gyvsidabrio stulpelio aukštį kalno papėdėje ir jo viršuje. Eksperimento rezultatai jį labai nudžiugino. Pakartojęs eksperimentą Paryžiuje Dievo Motinos katedros bokšte ir šv. Jokūbo bokšte B.Pascalis įsitikino, kad kylant aukštyn oro tankis ir atmosferos slėgis mažėja ir kad žinant atmosferos slėgį galima nustatyti vietovės aukštį.
O apie 1657 m. vokiečių mokslininkas Otto von Guericke (1602–1686) išrado vandens barometrą, kuriuo 1660 m. nustatė artėjančią audrą.
Barometrai paplito XIX a. viduryje. Jie pradėti naudoti orams prognozuoti, o kad prognozės būtų tikslesnės, kartu buvo stebimas ne tik slėgio pokytis, bet ir vėjas. Žinoma, kad 1831 m. Anglijos laivo „Beagles“ kapitonas kelionės aplink pasaulį metu, kurioje dalyvavo ir Charlesas Robertas Darwinas, orams prognozuoti naudojo barometrą.
Kol nebuvo jokių prietaisų, žmonės orus prognozuodavo pagal gyvūnų elgesį. 1801 m. Vilniaus universitete naudotas ne tik paprastas, bet ir dėlių barometras. Pagal šių gyvūnų elgesį galima prognozuoti orus. Inde laikomos dėlės prieš audrą būna labai neramios, o jei jos guli indo dugne, bus giedri orai. Prieš lietų dėlės išplaukia į paviršių, o jei jos daug plaukioja – bus vėjuota. Tačiau nežinoma, ar dėlių barometro idėja kilo lietuviams ar buvo atsivežta iš užsienio, kaip ir pirmieji meteorologijos prietaisai.
1889 m. Klaipėdoje, šalia Biržos tilto, buvo pastatytas daugiau kaip penkių metrų aukščio stulpas su vėjarodžiu, laikrodžiu, termometru ir aneroidu – metaline dėžute su išretintu oru atmosferos slėgiui matuoti. Šis stulpas 1908 m. buvo nugriautas, bet dabar maža jo kopija vėl puošia miestą.
Atsižvelgiant į barometro tipą, atmosferos slėgis nustatomas pagal gyvsidabrio stulpelio aukštį, vandens ar kito skysčio virimo temperatūros priklausomybę nuo atmosferos slėgio, aneroiduose – pagal dėžutės deformaciją. Jei slėgis labai greitai mažėja, didelė tikimybė, kad lis. O staigus slėgio didėjimas rodo orų pagerėjimą.
Buityje dažniausiai naudojami aneroidai, o meteorologijos stotyse – gyvsidabrio barometrai, nes jie labai tikslūs.
