Ankstyviausios žinios apie mašiną, kuri perėmė kai kuriuos „šlapiuosius“ moters darbus, nusidriekia į 1677 metus. Anglas seras Johnas Hoskynsas dienoraštyje rašė apie savo išradimą, kuris skalbė ir gręžė ploniausius lininius skalbinius nė kiek jų negadindamas.
Tikslesnis skalbiamosios mašinos aprašymas 1752 m. buvo paskelbtas Londono žurnale „The Gentleman’s Magazine“. Mašiną sudarė medinis kubilas su jame įrengtu menturiu skalbiniams sukti. Buvo rašoma, kad agregatas jau kuris laikas naudojamas Šiaurės Anglijoje. Apie šią konstrukciją sužinojęs vokiečių pastorius Jacobas Christianas Schäfferis (1718–1790) ją gerokai patobulino. 1767 m. jo sukurta patogi skalbiamoji mašina vos ne šimtmetį buvo nepamainomas moterų buitį lengvinantis įrenginys.
Tačiau jis sukėlė socialinių problemų – daug vargingai gyvenančių moterų, iki tol dirbusių pas turtinguosius skalbėjomis, liko be darbo. Bet technikos pažangos tai nesustabdė.
Skalbiamųjų mašinų era prasidėjo, kai pradėta serijinė jų gamyba. 1900 m. vokiečių įmonė MIELE, iki to laiko gaminusi pieno separatorius, pradėjo gaminti sviestmušes – medines statinaites su ranka sukamomis mentėmis. Matant, kaip jos veikia, konstruktorius aplankė genialiai paprasta idėja – konstrukciją pritaikyti skalbimui. Tais pačiais metais buvo pradėta serijinė skalbyklių gamyba.
Idėja buvo tokia sėkminga, kad medines skalbiamąsias mašinas ėmė gaminti ir kitos Europos bendrovės. Neapsieita ir be kuriozų. Kai XX a. pradžioje į Rusiją buvo atvežta siunta vokiškų skalbyklių, jos buvo žaibiškai išpirktos: sumanūs rusai perdarė jas į... sviestmušes, o drabužius ir toliau skalbė upelyje.
Dažnai rašoma, kad elektrinę skalbyklę 1910 m. užpatentavo amerikietis Alva J. Fisheris (1862–1947), nors žinoma, kad jų būta ir anksčiau. Nuo trečiojo dešimtmečio elektrinės skalbyklės išplito po visą pasaulį.
Beje, pirmąją indaplovę sukūrė ir 1886 m. užpatentavo moteris – pasiturinti amerikietė Josephine Garis Cochrane. Tai padaryti ją skatino rūpestis, kad nerangi tarnaitė išdaužys visą jos brangų porcelianą.
Skalbyklės ir šiandien tobulinamos. XXI a. pradžioje Kinijos bendrovė „Haier“ pristatė skalbyklę, kuri skalbia be miltelių ir minkštiklių. Joje įprastas vanduo, apdorotas tam tikromis cheminėmis priemonėmis, įgauna skalbimo miltelių savybių. Be to, mašina skalbdama ir dezinfekuoja skalbinius. Nenaudojant miltelių visas procesas gerokai sutrumpėja, o tai leidžia sutaupyti iki 30 proc. vandens, kurį sunaudoja įprastos skalbyklės.
O štai Didžiojoje Britanijoje išrasta tik vieną puodelį vandens naudojanti ekologiška skalbiamoji mašina. Šis buitinis prietaisas, kuris gali per metus sutaupyti milijardus litrų vandens, buvo sukurtas Lidso universitete. Mašina naudoja mažiau nei 10 proc. įprastinės skalbyklės sunaudojamo vandens kiekio ir 30 proc. mažiau energijos. Vandenį joje pakeičia tūkstančiai mažų daugkartinio naudojimo plastikinių rutuliukų, kurie sugeria purvą.
Lietuvos kaime XIX a. ir XX a. pradžioje buvo skalbiama lapuočių medžių pelenų šarmu. Skalbinius, arba žlugtą, sudėdavo į kubilą, uždengdavo drobule, užpildavo pelenais ir kelis kartus perliedavo karštu vandeniu. Arba vandeniu užpilti skalbiniai buvo paliekami per naktį, o kitą dieną virinami, paskui velėjami kultuve upėje arba ežere. Dažnai velėdavo kelios skalbėjos, kultuvėmis skalbinius daužydamos į taktą. Nuo XX a. pradžios buityje vis dažniau žmonės naudojo skalbiamąsias lentas ir muilą.
Pirmosios metalinės ir medinės skalbiamosios mašinos atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Metalinę sudarė skardinė vonelė su joje įtaisytu sukamu būgnu skalbiniams. Medinė skalbiamoji buvo dėžė ant aukštų kojų, į jos vidų, iškaltą rievėta skarda, buvo dedami skalbiniai ir maišomi ranka sukama maišykle su mediniais sparneliais.
