Tai buvo gudrus rinkodaros triukas. Bendrovė pasigavo naujovę – spausdinimo mašinėlių gamybą, tačiau verslas nesisuko. Pavykdavo parduoti vos vieną kitą, kol vieną mašinėlę vadovai padovanojo pradėjusiam garsėti amerikiečių rašytojui Samueliui Clemensui, žinomam slapyvardžiu Markas Twainas. Garsi pavardė turėjo įtakos... Nors „Remington“ šiandien labiau žinoma savo gaminamais ginklais ir siuvamosiomis mašinomis nei rašomosiomis mašinėlėmis.
1714-aisiais britas Henry Millis užpatentavo „mašinėlę ar metodą spausdinti arba nurašyti raides“. Bet jo konstrukcija nieko nesudomino ir neišpopuliarėjo. Tik apie 1840 m. pasirodė pirmasis rankinio darbo rašymo aparatas, Marko Twaino mašinėlės prototipas.
1866-aisiais išradėjas Peteris Mitterhoferis Austrijos imperatoriui Francui Jozefui pirmajam pateikė naujos rašomosios mašinėlės modelį. Nors imperatorius tą modelį patvirtino ir skyrė lėšų jam gaminti, projektas liko dulkėti valdininkų stalčiuose, kol su juo atsitiktinai susipažino kitas žymus išradėjas – amerikietis Christopheris Sholesas (1819–1890). Jis su bendraminčiais modelį patobulino – sukūrė klaviatūros raidžių pavyzdį, pavadintą pagal antrosios eilės pirmąsias šešias klavišo raides: QWERTY. Ją matote ir dabartinių kompiuterių klaviatūroje.
Pirmosios spausdinimo mašinėlės turėjo kitokią raidžių išsidėstymo tvarką – DVORAK. Ji leido greičiau spausdinti tekstą, palyginti su dabartiniu QWERTY. Bet jomis spausdinančios panelės pyškindavo taip greitai, kad kai kurių raidžių svirtelės – tarp jų dažnai anglų kalboje vartojamų th ir nd deriniai – kabindavosi ir kliūdavo viena už kitos, todėl mašinėlės greitai sulūždavo.
Rašomosios mašinėlės XX a. pradžioje ėmė sparčiai populiarėti ir 1970-aisiais pasiekė aukso amžių. Dar po dešimties metų iš rinkos jas ėmė stumti patobulintos spausdinimo mašinėlės su atminties kortelėmis, o rašomųjų mašinėlių erą užbaigė atsiradę kompiuteriai.
Lietuviškos rašomosios mašinėlės išdėstymas yra QWERTY nedidelė modifikacija, vadinama ĄŽERTY. Panašų raidžių išdėstymą AZERTY turi belgai ir prancūzai. Šis išdėstymas atsirado dar prieškario Lietuvoje.
Tarpukariu Lietuvą pasiekė visos technikos naujovės. Tarp reklamuojamų prekių dažniausiai buvo elektros lemputės, baterijos, siuvamosios mašinos, dviračiai, rašomosios mašinėlės. „Moderniškas šių dienų žmogus jau neberašo plunksna, bet tik specialia kabinetine-kelionine rašomąja mašinėle „Erika“, – skelbė 1939 m. gegužės 15 d. laikraščio „XX amžius“ reklama.
Svarbiausias Lietuvos istorijoje XX amžiaus dokumentas – Vasario 16-osios Aktas – taip pat buvo išspausdintas rašomąja mašinėle. Istorikas Raimundas Klimavičius knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios Akto pėdsakais“ rašo: „Tekstą spausdino šiam darbui neįgudęs žmogus. Apie tai byloja nelygiai atspausdintos, dešiniojoje lapo pusėje į viršų kylančios eilutės, dispozicinėje formulėje praleistas žodis „kaipo“, daug rašybos ir spausdinimo klaidų bei taisymų (...) vietoj „Lietuvos Taryba“ – „Lietuvos Tyraba“... Manoma, kad tekstas išspausdintas privačia rašomąja mašinėle „Continental“. Ją Vilniuje turėjo ir signataras Donatas Malinauskas. Išlikusiuose D.Malinausko spausdinimo mašinėle rinktuose tekstuose taip pat yra į viršų šokanti raidė ė ir kitos specifinės Akto teksto raidės.
Sovietmečiu Lietuvoje rašomoji mašinėlė įgavo politinio ginklo statusą – buvo naudojama antitarybiniams atsišaukimams, proklamacijoms, nelegaliems laikraštėliams spausdinti. Ypač plačiai mašinėlės buvo naudojamos partizanų būriuose, nelegaliose jaunimo, moksleivių kuopelėse. Saugumiečiai turėjo net specialų dalinį, kuris registruodavo visas individualias rašomąsias mašinėles, turėjo jų šrifto pavyzdžius. Milicija prieš visas šventes privalėdavo pereiti įmones ir įstaigas, užrakinti spintose rašomąsias mašinėles ir jas užplombuoti, paskirti atsakingą už jų apsaugą asmenį.
