1755 m. anglas Charlesas Fredericas Wiesenthalis eksperimentavo, bandydamas mašina, turinčia dvigubą adatą su ausele, susiūti siūlę. 1790 m. jo tautietis Thomas Saintas sukonstravo pirmąją grandininio dygsnio siuvamąją mašiną batsiuviams. Ji buvo su dvišake ir lenkta adatomis bei duriamuoju įrankiu. Bet ar ji buvo naudojama, žinių neišliko. 1874 m. vienas siuvamųjų mašinų gamintojas Londono patentų biure aptiko šios mašinos brėžinius ir pagal juos pagamino veikiančią siuvamąją mašiną. Dabar ji saugoma Londono mokslo muziejuje.
Kojinių gamintojas vokietis Balthasaras Kremsas (1760–1813) 1810 m. pagamino pirmąją praktikoje naudoti tinkamą grandininio dygsnio siuvamąją mašiną. Ji turėjo adatą su ausele ir kontroliuojamą šaudyklę, medžiaga buvo paduodama grandininiu ratu. Mašina per minutę atlikdavo 300–350 dygsnių – žmogus per tą laiką tesuspėdavo 30.
Po 20 metų prancūzų siuvėjas Barthelemy Thimonnier (1793–1857) gerokai pasipelnė, patobulinęs B.Kremso siuvamąją mašiną ir pirmasis pradėjęs jas gaminti tuo sukeldamas kolegų nepasitenkinimą – šie manė, kad greitai dirbantis įrenginys (beje, jis buvo medinis) atims iš jų duoną. 1831 m. siuvėjai sugriovė nedidelį B. Thimonnier fabriką prie Paryžiaus ir sudaužė jo gaminamas mašinas. B.Thimonnier netrukus vėl atsistojo ant kojų. 1841 m. jis pagamino 80 tokių mašinų Prancūzijos karių uniformoms siūti.
Bet didžiausia šlovė aplankė Isaacą Merritą Singerį (1811–1875) – amerikietį, kurio tėvas buvo emigravęs iš Vokietijos. 1851 m. jis sujungė geriausias kitų kūrėjų idėjas ir užpatentavo savo konstrukciją. Singerio mašinos išpopuliarėjo ir dėl geros jų pateikimo rinkai strategijos. Negana to, jo partneris advokatas Edwardas Clarkas pasiūlė mokėjimo dalimis būdą. Nuo 1856 m. kiekvienas amerikietis galėjo išsimokėtinai įsigyti 50 dolerių kainuojančią siuvamąją mašiną: sumokėti 5 dolerius grynaisiais ir paskui mokėti kas mėnesį dalimis. Žinoma, jos pirkimo kaina padvigubėdavo.
1855 m. siuvamoji mašina su patobulintu medžiagos padavimo mechanizmu buvo pristatyta pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Tiesa, ji dar nebuvo labai patogi dirbti: pavaros mechanizmą reikėjo sukti ranka arba minti koja. Ir štai 1889 m. Singerio bendrovė pristatė pirmąją elektrinę siuvamąją mašiną, bet populiarios jos tapo tik atpigus elektros energijai.
Šių laikų siuvamosiomis mašinomis galima ne tik susiūti, bet ir apsiūlėti, sudygsniuoti, sudaigstyti, siuvinėti, įsiūti kilpas, įtvirtes, prisiūti sagas. Yra turinčių programinio valdymo įrenginius, stabdymo įtaisus, o jų siuvimo greitis yra 5500–7500 dygsnių per minutę. Taigi viena tokia mašina B.Thimonnier laikais be darbo būtų palikusi 200–250 siuvėjų.
Lietuvoje siuvamųjų mašinų atsirado XIX a. pabaigoje. 1895 m. Vilniuje veikė 21 siuvykla, 1931 m. šalyje (be Vilniaus krašto) jų buvo 58.
Šiandien jau ne viena siuvamoji mašina dūzgia apdarus siūdama ir išrankiems vakariečiams. Indijos tekstilės pramonės atstovai svarsto galimybę bankrutavusios didžiausios Panevėžio gamyklos „Ekranas“ patalpose įkurti didelę siuvyklą.
