Žmogus ilgai nežinojo tikrųjų epidemijos priežasčių, nežinojo ir kaip nuo jų apsisaugoti. Ligos laikytos Dievo bausme. Dažniausiai epidemijas buvo bandoma stabdyti izoliuojant ligonius, dezinfekuojant ar naikinant jų daiktus, deginant lavonus.
Bet jau antikos laikais buvo pastebėta, kad marui ar raupų epidemijai kartojantis persirgusieji šiomis ligomis retai kada suserga vėl. Apie 430 m. prieš Kristų graikų istorikas Tukididas, pats likęs gyvas per Atėnų maro epidemiją, rašė, kad sergančiuosius slaugė šia liga persirgusieji, nes žinojo, jog nebesusirgs.
Stabdant epidemijas būta ir pažangesnių mėginimų. Pavyzdžiui, Indijoje ir Kinijoje daugiau nei prieš du tūkstantmečius profilaktikai nuo raupų į sveiko žmogaus organizmą įvairiais būdais būdavo įterpiama medžiagos, paimtos iš sergančiojo lengva raupų forma. Tai tapo dabartinių vakcinų atradimo pagrindu.
XVIII amžiaus pabaigoje anglų mokslininkas Edwardas Jenneris (1749–1823) pastebėjo, kad melžėjos daug rečiau serga raupais, ir nusprendė patikrinti hipotezę, jog užsikrėtus lengvesne karvių raupų forma apsisaugoma nuo daug sunkesnės žmogaus raupų formos. Eksperimentui E.Jenneris pasirinko aštuonmetį sodininko sūnų Jamesą, kuriam 1796 m. gegužės 14 d. į abi rankas įtrynė (įskiepijo) karvių raupais užsikrėtusios melžėjos pūlingų pūslelių turinio. Melžėja buvo užsikrėtusi nuo karvės, vardu Žiedė. Berniukui pakilo temperatūra ir pablogėjo savijauta, bet liga nebuvo sunki, o vėliau suleidus žmogaus raupų viruso nepasireiškė jokie ligos požymiai. E.Jenneris šią procedūrą pavadino vakcinacija (lot. vacca – karvė).
Imunologijos tėvu pakrikštytas E.Jenneris pradėjo naują žmonijos raidos etapą. Jo atrastų skiepų metodu sukurtos vakcinos išnaikino raupus, beveik likvidavo poliomielitą ir tymus, labai sumažino sergamumą naujagimių stablige, raudonuke, difterija, kokliušu ir kitomis dar neseniai vadintomis „privalomomis“ vaikų ligomis.
Nors E.Jenneris buvo pagerbtas premijomis ir titulais, o Napoleonas (beje, jo įsakymas karvių raupų vakcina paskiepyti Prancūzijos kareivius laikomas pirmuoju privalomojo skiepijimo atveju pasaulyje) jo garbei paleido kelis anglų belaisvius, atsirado ir nemažai skeptikų. Anglijoje susikūrė draugija prieš skiepijimus, o kai kurie E.Jennerio kolegos liepė jam išlaikyti Hipokrato testą. E.Jenneris atsisakė ir nebuvo priimtas į Londono gydytojų kolegiją.
Šiais laikais, nebejausdami anksčiau siautėjusių ligų pavojaus, dalis žmonių pradėjo abejoti skiepų nauda ir burtis į antivakcininius judėjimus. Kai kurie bijo šalutinio skiepų poveikio (temperatūra, paraudimas ir pan.), kiti, pagauti ekologiško gyvenimo bangos, atmeta viską, kas sukurta ne gamtos. Tačiau sunku nuginčyti, kad E.Jennerio išrasta vakcinacija pakeitė žmonijos gyvenimo kokybę.
Iš tiesų E.Jenneris nebuvo pirmasis, įskiepijęs žmogui karvės raupų medžiagos. Tačiau jis šį skiepijimą atliko itin tiksliai, nuodugniai jį aprašė ir akivaizdžiai įrodė, kad būtent šis skiepas saugo nuo raupų.
Beveik 30 metų anksčiau – 1768-aisiais – ir Lietuvoje atlikti bandymai su karvių raupų skiepais. Tai padarė medicinos daktaras Janas Boeckleris (Bėkleris).
E.Jennerio išradimą Lietuva itin greitai pritaikė. 1801 m. daktaras J.A.Bernardas Šiauliuose pirmasis pradėjo skiepyti naująja vakcina. 1808 m. Vilniuje įkurtas vienas pirmųjų Europoje ir pirmasis Rytų Europoje Vakcinacijos institutas, 1897-aisiais atidaryta L.Pasteuro stotis, tuo metu buvusi viena pažangiausių kovos su pasiutlige įstaigų regione. Čia iš triušio nugaros smegenų buvo gaminama pasiutligės vakcina Lietuvos, Baltarusijos ir Latvijos gyventojams, kasmet ja buvo paskiepijama daugiau nei tūkstantis žmonių.
Nuo 1930 m. raupų vakcina Lietuvoje buvo privaloma.
