Nežinia, ar naujovė Vakarų nepasiekė, ar buvo nepatogi geriau gyvenančių europiečių sėdynėms, bet baudžiauninkas Jefimas dviračio išradėju nelaikomas. Juo vadinamas baronas Karlas Friedrichas von Draisas (1785–1851) iš Karlsrūhės (Vokietija). 1817 m. jis pristatė savo „bėgiojančią mašiną“ – dviratę metalinę konstrukciją su vairu, balneliu ir stabdžiais. Ant jos žmogus pirmyn yrėsi pasispirdamas. Ir tokiu „arkliuku“ išradėjas sugebėjo nuvažiuoti nemenką atstumą. Nuo to laiko susižavėjimas dviračiu augo kaip ant mielių. O Draiso mašina jo garbei vėliau buvo pavadinta drezina. Štai iš kur kilo šie geležinkelio vežimėliai.
Vienvėžiai ekipažai, kuriais važiuota kojomis spiriantis į žemę, vaizduoti labai seniai – Babilonijos, Egipto ir Pompėjos miesto freskose. Tokių į dviračius panašių konstrukcijų būta senovės Indijoje ir Kinijoje, jas vaizduojančių XVI a. piešinių rasta Anglijoje. Dviračio eskizas aptiktas ir Renesanso universalaus žmogaus Leonardo da Vinci rankraščiuose.
Dviračio atsiradimo istorijai priklauso ir prancūzų matematiko Jacques’o Ozanamo (1640–1718) troškimas sukurti karietą, traukiamą ne arklio ir kurią būtų galima pačiam vairuoti. Viename savo veikalų jis net pateikė savo svajonių mašinos iliustraciją: kilnus ponas sėdi ir vadelėmis valdo priekinį ratą, o iš užpakalio jį stumia tarnas...
XVII a. pabaigoje–XVIII a. Europoje buvo sukonstruotas ne vienas medinis dviratis, daugiausia be vairo ir paminų. 1791 m. Prancūzijoje grafo de Sivraco konstrukcija iš dviejų ratų, sujungtų skersiniu, turėjo pritvirtintą balnelį, bet važiuoti ja buvo galima tik sėdint ant skersinio ir spiriantis kojomis į žemę. Panašią mašiną 1816 m. sukonstravo ir vienas fotografijos išradėjų Josephas Nicéphore’as Niépce’as.
Nuo XIX a. vidurio dviračiai jau turėjo paminas priekiniam ratui sukti. Kas pirmasis jas pritaisė, vis dar tebesiginčijama. Tai padaryti galėjo ir vaikiško vežimėlio konstruktorius prancūzas Pierre’as Lallement’as – 1863 m. jis jau važinėjo po Paryžių mindamas pedalus. Tai galėjo būti ir broliai Pierre’as ir Ernestas Michaux – savo mašiną, pavadinę ją „vélocipèdes“, jie taip ištobulino ir išpopuliarino, kad netrukus ėmė gaminti apie 400 dviračių per metus. 1869 m. Prancūzijos keliuose net įvyko pirmosios dviračių lenktynės – ar jos tik nebus garsiųjų „Tour de France“ užuomazga?
Kad dviratis greičiau važiuotų, buvo konstruojami skirtingo dydžio ratai: priekinio skersmuo būdavo iki 180 (priklausė nuo dviratininko kojų ilgio), užpakalinio – tik 30 centimetrų. Didžiojoje Britanijoje 1876 m. buvo sukonstruotas metalinis dviratis, kurio didelis priekinis ratas buvo sukamas švaistiklinėmis paminomis per grandininę pavarą, o 1877 m. – dviratis su grandinine pavara sukamu užpakaliniu ratu. Maždaug tuo metu abu dviračio ratai tapo vienodo dydžio. 1888 m. jis jau turėjo ir oro pripučiamas (pneumatines) padangas – iki tol jos buvo kietos, gumos buvo dedamos tiesiai ant plieninių ratlankių.
XIX a. devintajame dešimtmetyje dviratis labai išpopuliarėjo tarp pasiturinčio jaunimo. Darbininkai jo įpirkti negalėjo, nes kainavo tiek, kiek jie uždirbdavo per pusę metų. Tačiau naujovė nebuvo labai saugi. Kadangi važiuojantysis sėdėjo labai aukštai, akmuo, į kelią išbėgęs šuo ar kita netikėta kliūtis priversdavo visą aparatą pasisukti apie priekinę ašį, o dviratininkas virsdavo ant galvos. Todėl damos rinkdavosi saugesnį variantą: atsisėdusios ant triratukų suaugusiesiems ratus sukdavo parkuose. Nevengė jų ir vyrai. Buvo manoma, kad triračiai solidžiau atrodo ir labiau tinka tokių garbingų profesijų kaip dvasininkas ar gydytojas atstovams.
XIX a. pabaigoje prasidėjo masinė dviračių gamyba. 1900 m. JAV buvo užpatentuotas dviratis, kurio ratų skersmuo – 66–71 centimetras, vėliau dviračių konstrukcija mažai ir kito. Šiandien jis vėl tapo populiaria susisiekimo priemone ir puikia pramoga. Pasaulio gatvėmis ir keliais mūsų dienomis rieda apie 14 milijardų dviračių.
Lietuvoje seniausias – XIX a. antros pusės ar XX a. pradžios – medinis 11,5 kg svorio dviratis rastas drožėjo P.Puišio sodyboje netoli Jurbarko. Šis namų darbo dviratis padarytas pagal Draiso „bėgiojančios mašinos“ modelį. Pagrindinės jo dalys – rėmas, ratai, sėdynė – mediniai, ratai kaustyti metalu, o kai kurios detalės sukaltos vinimis.
Fabrikiniai dviračiai pasirodė apie 1890 m. Vilniuje. Jie buvo įvežami iš Vokietijos, Anglijos ir Latvijos. 1870 m. mieste jų jau būta apie 300. Miesto valdžia juos sutiko gana priešiškai. 1898 m. Vilniaus dūma uždraudė važinėti dviračiais 22 gatvėmis ir skersgatviais. Norintys sėsti ant dviračio turėjo išlaikyti egzaminus pas policmeisterį arba dviratininkų draugijoje. Dviratininkai privalėjo laikytis jiems nustatytų eismo taisyklių: naktį važinėti su žibintu, bet skubiai slėpti jį po apsiaustu arba už namo kampo, jeigu pasibaidė sutiktas arklys.
1950 m. Šiauliuose pradėta gaminti pirmieji lietuviški dviračiai „Ereliukas“ ir „Kregždutė“. Dabar dviračius gamina Šiaulių dviračių gamykla „Baltik vairas“. Šiauliuose veikia ir Dviračių muziejus – „Aušros“ muziejaus padalinys.
