Iškilių taškų raštas akliesiems, koks naudojamas šiandien, atsirado XIX amžiuje, bet jau senovės Kinijos neregiai galėjo perskaityti akmenyje iškaltus hieroglifus. IV amžiuje prieš Kristų Romoje neregiams buvo rašoma vaškinėse ar molinėse lentelėse reljefinėmis raidėmis. XVIII a. pabaigoje Anglijoje sukurtas taškų ir linijų aklųjų raštas, XIX a. pradžioje – taškų ir karoliukų.
Įvairios tautos turėjo skirtingų aklųjų rašto sistemų, tačiau iki XIX a. vidurio, kol neatsirado Braille’io raštas, nebuvo aklųjų rašto sistemos, kuri būtų naudojama visame pasaulyje.
Tokio rašto pagrindu tapo Charles’io Barbier sukurta dvylikataškė sistema, pavadinta „naktiniu rašymu“. Ji buvo skirta naudoti kareiviams esant nepakankamam apšvietimui arba naktį. Bet Ch. Barbier sistema jiems buvo per daug sudėtinga ir ginkluotosios pajėgos jos atsisakė.
1821 m. Ch. Barbier apsilankė Nacionaliniame aklųjų institute Paryžiuje ir jo auklėtinius supažindino su savo išradimu. Paauglys neregys Louis Braille’is (1809–1852) pastebėjo pagrindinį Ch. Barbier sistemos trūkumą – rašmuo buvo per platus, žmogaus pirštas nepasislinkęs negalėjo apčiuopti jo viso. Jis pertvarkė Ch. Barbier rašmenis iš dvylikos į šešių taškų rašmens elementų sistemą. Taip 1829-aisiais Paryžiaus aklųjų institute atsirado raštas, pavadintas penkiolikamečio išradėjo vardu. Nepraėjus nė pusamžiui, 1878-aisiais, Braille’io raštas buvo priimtas visame pasaulyje.
Aklieji pirmą kartą istorijoje turėjo abėcėlę, kuri tiko užrašyti tekstus, ją buvo galima naudoti matematikoje ir muzikoje, bet svarbiausia – ja buvo galima sparčiai ir lengvai rašyti ranka.
Šio rašto kiekvienas rašmuo yra sudarytas iš šešių taškų, išdėstytų po tris taškus dviejuose stulpeliuose, – taip žmogus vienu pirštu gali užčiuopti visą rašmenį. Tokių rašmenų yra šešiasdešimt trys, jais užrašomos visos lotyniškos abėcėlės raidės, skyrybos ženklai ir skaitmenys. Aklieji čiuopdami pirštais iškilusius taškus atpažįsta raides ir skaito. Viena ranka jie gali čiuopti iškilumus, o kita sekti eilutę.
Pirmoji knyga Braille’io raštu išspausdinta Aklųjų institute Paryžiuje 1837 metais. XIX a. antroje pusėje aklųjų spauda pradėjo plisti Europos ir kai kuriose Azijos šalyse.
Pastarųjų metų technologijų pažanga nepaprastai pakeitė tradicinį skaitymo ir rašymo Braille’io raštu būdą. Rankinio rašymo Braille’io raštu prietaisai išvirto į elektronines užrašines. Vienas pirmųjų prietaisų, skirtų elektroniniam Braille’io raštui skaityti, buvo „VersaBraille“. Ilgainiui iš prietaisų su paprasčiausia redagavimo funkcija Braille’io rašto užrašinės išsirutuliojo į asmeninius sekretorius. Naujosios užrašinės turi kalendorių, adresų knygelę, duomenų bazės tvarkytuvę, interneto naršyklę ir daug kitokių funkcijų. Į jas informaciją galima įvesti ir įprastu Braille’io raštu, ir šio rašto santrumpomis, reginčiųjų raštą galima išversti į Braille’io raštą ir atvirkščiai.
Pirmasis Braille’io raštą lietuviškoms raidėms pritaikė Pranas Daunys (1900–1962) – jo 1927 m. patvirtinta sistema žymi Lietuvos aklųjų švietimo pradžią. Šio rašto neregiai pradėti mokyti 1928 m. pavasarį, kai Kaune pradėjo veikti Aklųjų institutas. Nuo tų metų leidžiamos ir lietuviškos knygos aklųjų raštu.
Iki šiol Braille’io rašto spaudiniai buvo leidžiami mažais tiražais – nuo 5 iki 20 vienetų. 2011 m. S. Jokužio leidykloje-spaustuvėje įdiegus specialią technologiją išleistas pirmasis leidinys 1000 egzempliorių tiražu – 2012 m. kalendorius su aklųjų ir silpnaregių vaikų meniniais darbais.
