Judančius siužetus kaip nuotraukų seriją, naudodamasis greitai besikeičiančių žaislinių paveikslėlių principu, pirmasis 1877 m. sukūrė Eadweardas Muybridge’as (1830–1904). Jis greta viena kitos išdėliojo 12, o vėliau net 24 fotokameras su sparčiaveikiais užraktais. Šuoliuodamas ar bėgdamas ristele arklys kliudydavo virvutę arba elektrinius kontaktus ir paeiliui įjungdavo kameras.
1882 m. Etienne’as Jules’is Mareay (1830–1903) sukūrė fotošautuvą – pirmąją kamerą, kuria buvo galima padaryti seriją nuotraukų. Paspaudus gaiduką besisukančiame apvaliame diske per vieną sekundę atsirasdavo 12 mažų nuotraukų. E.J.Marey padarė daugybę skrendančių paukščių nuotraukų.
Pirmasis filmas, kuriame buvo rodomi keturi žmonės sode, truko tik dvi sekundes. 1888 m. spalį šią sceną sukūrė prancūzų išradėjas Louis Aimé Augustinas Le Prince’as (1841–1890). Dar 1886 m. jis sukonstravo neįprastą kino kamerą. Prietaisas turėjo 16 lęšių, kurie greita seka vienas po kito atsidengdavo ir taip per sekundę perkeldavo vaizdą ant popierinės juostos. Bet ši konstrukcija buvo dar labai netobula, tad neilgai trukus prancūzų išradėjas sukonstravo vieno lęšio kamerą, kuria ir buvo susuktas filmukas sode.
Prince’o naudojamą „kino juostą“ sudarė ant popieriaus užteptas šviesai jautrus želatinos sluoksnis. Atskirus vaizdus pagal eilę jis turėjo perkelti ant stiklo. 1889 m. tokias vaizdų juostas jis rodė savo paties sukurtu projektoriumi, pritaisytu prie lankinės lempos. Vėliau Prince’as eksperimentavo su celiulioidine juosta, ir kažin kaip šiandien atrodytų kino istorija, jei ne lemtingoji 1890 m. rugsėjo 16-oji. Tą dieną Prince’as iš namų išvyko į Paryžių ir dingo be pėdsakų...
Todėl šiandien kino meno gimimas siejamas su brolių Lumière’ų pavarde. Tai, ką jie pademonstravo 1895-ųjų gruodį, be abejo, tapo išradimų amžiaus viršūne.
Iš tiesų, jie paprasčiausiai laimėjo lenktynes, suradę būdą sujungti „kinetoscope“ – žiūrėti skirtą įtaisą, su „laterna magica“ – stebuklinguoju žibintu, naudotu vaizdams ant sienos projektuoti.
1895 m. gruodžio 28-ąją Auguste’as (1862–1954) ir Louis (1864–1948) Lumière’ai Paryžiaus „Grand Café“ rūsyje surengė pirmąjį viešą mokamą kino seansą. Buvo pademonstruoti jų sukurti filmai „Traukinio atvykimas“, „Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko“, „Aplaistytas laistytojas“ ir kiti.
Šioje srityje varžėsi daug amžininkų. Be Prince’o, tai buvo Londono teisėjas Wordsworthas Donisthrope’as, kurio kinesigrafo eksperimentai sustojo dėl pinigų stygiaus, vokiečiai broliai Maxas ir Emilis Skladanowsky, prancūzas Henry Joly. Kitoje Atlanto pusėje šios srities pradininkai buvo Thomas Armatas ir C. Francis Jenkinsas. Jų išrastą „phantoscope“ vėliau surinko Thomas Alva Edisonas (1847–1931), pervadino „vitascope“ ir 1896 m. eksponavo Niujorke, Kosterio ir Bialo koncertų salėje.
Th.A.Edisonas pirmasis panaudojo lanksčią kino juostą judantiems atvaizdams rodyti. 1889 m. jis pademonstravo savo kinetoskopą, kuriame ištisinę 15 metrų juostos kilpą vertė slinkti ranka sukama mašinėlė. Sinchronizuota sklendė trumpam atidengdavo kiekvieną kadrą ties okuliaru, pro kurį galėjo žiūrėti vienas žmogus. Tai buvo kino seansas vienam žiūrovui. Tačiau Lumière’ų nuopelnai didesni nei konkurentų. Jų sukurtos nešiojamos ranka sukamos kameros, kuriomis buvo galima filmuoti, kopijuoti ir projektuoti vaizdą (savo įrenginį broliai pavadino „cinématographe“ – kinematografas), netrukus sukosi visame pasaulyje. Beje, Louis ją išrado vieną bemiegę naktį.
Kinas išpopuliarėjo žaibiškai – po Lumière’ų seanso tepraėjo dešimtmetis ir pasaulyje atsirado kino pramonė. Žiūrovai ir patys norėjo fiksuoti savo kasdienybės vaizdus ar įsimintinas šventines akimirkas. Tad vėliau atsirado ir mėgėjiškų kino kamerų, kurios labiausiai paplito 1960–1980 metais. Pastaruoju metu, ko gero, populiariausios yra skaitmeninės MINI DV formato vaizdo kameros.
Nenuilstantys filmavimo fanatikai suskumba ir ten, kur profesionalai nesuspėja nuvykti. Štai 2010 m. Brazilijoje žiūrovai nufilmavo per pasirodymą netikėtai nukritusio akrobatinio lėktuvo katastrofą. 2011 m. kino mėgėjas mėgėjiška filmavimo kamera užfiksavo dramatiškus vaizdus praėjus kelioms minutėms po sprogimo Oslo centre. 2011 m. japonų turistas nufilmavo akimirką, kai Naujojoje Zelandijoje, Kraistčerčo mieste, prasidėjo žemės drebėjimas.
Su mėgėjiška kino kamera „Bolex“ žymiausias Lietuvos kino žmogus Jonas Mekas „rašo“ savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį. Pasak menininko, „kinas yra ta kalba, kuria mes galime pasiekti visus“.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje Kino skyriuje saugoma įdomių kino technikos eksponatų. Tai profesionalios ir mėgėjiškos kino kameros, tarp jų – ypač vertingos vieno pirmųjų kino operatorių Stepo Uzdono surinktos 1930–1970 m. gamybos kino kameros. Čia yra ir unikalus firmos „Arnold and Richter“ filmų kopijavimo aparatas.
