Naudojate lūpų dažus? Štai kiek jų suvalgo moterys ir vyrai

Kosmetikos imperijos įkūrėjas Maxas Factoras kartą pasakė: „Moteris nedažytomis lūpomis – tarsi nuoga.“ Dažydama lūpas keliskart per dieną moteris per dieną nulaižo nuo 16 iki 30 mg dažų. Tokią moterį bučiuojantis vyras per savo gyvenimą vidutiniškai „suvalgo“ nuo 1,5 iki 3 kg lūpų dažų.

Lūpų dažai – perkamiausia kosmetikos priemonė pasaulyje.<br>V.Balkūno nuotr.
Lūpų dažai – perkamiausia kosmetikos priemonė pasaulyje.<br>V.Balkūno nuotr.
Lūpų dažų reklama, XX a. 6-asis dešimtmetis.<br>Archyvo nuotr.
Lūpų dažų reklama, XX a. 6-asis dešimtmetis.<br>Archyvo nuotr.
Lūpų dažų reklama, XX a. 6-asis dešimtmetis.<br>Archyvo nuotr.
Lūpų dažų reklama, XX a. 6-asis dešimtmetis.<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 30, 2016, 9:13 AM, atnaujinta May 23, 2017, 7:22 PM

Lūpos buvo dažomos ir senovės Egipte. Archeologai Egipto kapavietėse yra radę palečių su dažais, pagamintais iš raudono pigmento, bičių vaško ir kramtomųjų riebalų.

Iš Egipto lūpų dažai pateko į senovės Graikiją, o vėliau – į Romą. Tačiau šiose šalyse lūpų dažai patiko ne visiems.

Vienas didžiausių dažų priešininkų buvo žymus Romos gydytojas Klaudijus Galenas. Jis nedraudė dažytis, bet bandė perspėti moteris dėl pavojingų kosmetinių priemonių. Juk daugelis pigmentų, tuo metu naudojamų gaminant lūpų dažus (pavyzdžiui, surikas arba cinoberis), buvo nuodingi. Tačiau tai moterų negąsdino – jos buvo pasirengusios viskam, kad tik būtų patrauklesnės.

Krikščionių bažnyčia ilgą laiką labai griežtai vertino bet kokius moterų bandymus keisti savo išvaizdą. Buvo teigiama, kad Paskutinio teismo dieną visos dažytos moterys, net ir labai dievobaimingos, keliaus į pragarą – Dievas paprasčiausiai jų nepažins.

XIV amžiuje Katalikų bažnyčia nuo propagandos perėjo prie tiesioginių draudimų: specialioje popiežiaus bulėje buvo paskelbta, kad besidažančios moterys iškreipia Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Dabar šventoji inkvizicija turėjo visą teisę suimti tas, kurios išdrįsdavo dažyti lūpas, ir teisti jas už šventvagystę.

Viktorijos epochoje karalienė Viktorija ne kartą viešai pareiškė, kad makiažas – tai vulgaru. Padori moteris turėjo teisę tik papudruoti nosį, o dažytos lūpos buvo laikomos blogu tonu. Žinoma, bohemos atstovai ignoruodavo visuomenės nuomonę – koketėms, pozuotojoms ir aktorėms net puritonų laikais niekas negalėjo uždrausti dažytis.

XX amžiuje požiūris į kosmetiką tapo pakantesnis. Vietoj dažų paletės moterys pradėjo naudoti „Eroto lazdelę“ – nedidelę vyšnių spalvos šerdelę, suvyniotą į šilkinį popierių. Pirmą kartą publikai ji buvo parodyta 1903 m. Amsterdame vykusioje pasaulinėje parodoje. O išpopuliarino ją aktorės, pirmiausia – ekstravagantiškoji Sarah Bernhardt. Vyrai ja žavėjosi, moterys kopijavo jos stilių, kalbėjimo ir rengimosi manierą. Ryškiai dažytos Sarah lūpos tapo sektinu pavyzdžiu.

Tačiau galutinai viso pasaulio moteris kapituliuoti prieš lūpų dažus privertė kinematografija. Kad artistų veido bruožai būtų aiškiai matomi ekrane, juos tekdavo gerokai pagrimuoti. Taip gimė fatališkasis 1920-ųjų moters veidas: labai išryškintos akys, tiksliai nubrėžti antakiai ir tamsios lūpos.

Kiekvienais metais lūpų dažai buvo tobulinami. Prancūzų kompanija „Roger & Gallet“ pirmoji paslėpė lūpų dažų lazdelę metaliniame įdėkle – dabar moterys galėjo lūpų dažus nešiotis rankinėje, nebijodamos jų sutrupinti ar išteplioti savo daiktus. Firma „Lancôme“ 1935 m. pradėjo į lūpų dažus dėti aliejaus – lūpų dažai ne tik maloniai kvepėjo, bet ir minkštino odą. Po truputį daugėjo ir lūpų dažų atspalvių. O 1949 m. lūpų dažams buvo sukurta speciali užsukama tūtelė.

Dažų atsparumui išbandyti gamintojai samdydavo šimtus savanorių, kurie privalėjo dažytomis lūpomis ilgai bučiuotis. Tačiau po kiek laiko bandymų išlaidoms sumažinti buvo išrasta speciali „mašina bučiniams“.

Dabar lūpų pieštukas yra labiausiai perkamas kosmetikos produktas pasaulyje. Kiekvieną sekundę Žemės rutulyje jų parduodama 23 vienetai. Šiandien juo, anot ekspertų, kasdien dažosi 16 mln. moterų. Per metus šiam produktui jos išleidžia apie 600 mln. dolerių.

Nuo seno Lietuvos moterys lūpų dažus, kaip ir veido skaistalus, pasigamindavo iš džiovintų maltų burokėlių ar morkų sulčių, sakoma, dėdavo ir glicerino. Mūsų prosenelės naudojo tikrai ekologišką kosmetiką, kuri ima populiarėti ir dabar, persisotinus chemijos pramonės produktais.

Sovietmečiu kosmetikos gaminius, tarp jų ir lūpų dažus, gamino gamybinis susivienijimas „Lietuvos buitinė chemija“. Nekokie tai buvo dažai, tačiau tais laikais mūsų senelės ir mamos geresnių dar nebuvo regėjusios. O slapta juos išbandžiusios mažosios dabitos dažnai patekdavo į bėdą – negalėdavo nusiplauti lūpų, nes kai kurie lūpų dažai būdavo ilgai išliekantys – vadinamieji cheminiai. Kas į jų sudėtį įeidavo ir kiek jie nuodydavo organizmą, niekas tada nesiaiškino.

Šiandien Lietuvos moterys lūpų dažus renkasi iš gausybės firmų siūlomų gaminių. Matinius, perlamutrinius arba drėgną blizgį. Lūpoms prižiūrėti arba apsaugoti. Atsparius arba ne. Išsirinkti nelengva, tačiau „nuoga“ nevaikščiosi...

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.