Juokingiausia, kad toks sprendimas greičiausiai priimtas dėl uolaus neišmanymo, o ne dėl noro uždrausti savo šalies piliečiams skleisti neapykantą „broliškoms“ šalims „YouTube“.
Iš pirmo žvilgsnio Dūmos sprendimas gali pasirodyti net logiškas. Įsigaliojus šiam įstatymui visos svetainės ir programėlės, kurios renka asmeninius vartotojo duomenis, tokius duomenis apie Rusijos piliečius privalės saugoti tik Rusijoje įrengtuose serveriuose. Negana to, kaip praneša Lenta.ru, svetainės ir programėlės, norinčios tokius duomenis perduoti į kurią nors kitą pasaulio vietą, galės tai daryti tik gavusios federalinės valdžios leidimą.
Kam nors gal atrodo, kad tokiu būdu Rusija saugo savo piliečių duomenis nuo „priešo“ šnipų ir siekia užtikrinti, kad esant poreikiui visada galės sužinoti viską apie kiekvieną pavojingą pilietį nesižemindama prieš visokias užsienio bendroves? Kiek tai moralu ir efektyvu, nespėliosime – savi serveriai, savos taisyklės, tačiau moralė čia jau niekuo dėta. Pasaulinio interneto veikimo principai yra tokie, kad įgyvendinus šį sprendimą Rusijos internetą tektų visiškai atskirti nuo likusio pasaulio.
Asmeninių duomenų sąvoka yra gana plati. Net vardas ir gyvenimo vieta yra kaip tik tokie duomenys, o savo „Facebook“ bei kitose paskyrose įrašome kur kas daugiau. Taigi, didieji socialiniai tinklai Rusijoje galės veikti tik tuo atveju, jei nutars nuomotis ar statyti serverius toje šaly.
Tačiau tai tik pradžia. Ką daryti, jei priimtas į draugus Burkina Faso gyventojas pradeda matyti Rusijos piliečio duomenis? Gerai, tai gal irgi bus galima išspręsti atskiru susitarimu su valdžia.
Klausimas, ar puls tokias sutartis sudarinėti įvairiausių žaidimų bei mažų paslaugos programėlių, kurias naudojant reikia registruotis (bent jau, kad galėtum žaisdamas kokį ilgą socialinį žaidimą vėl prisijungti prie savo paskyros) tiekėjai?
Dar liūdniau atrodo, kad saugantis nuo galimų gedimų serverių duomenys kopijuojami ir laikomi skirtingose vietose, o tai vykdantiems robotams sunku būtų išaiškinti, ką reiškia valstybių sienos.
Tokiu būdu visos paslaugos, kurioms reikia vienos ar kitos registracijos (jau nekalbame apie apmokėjimą užsienyje) būtų priverstos staiga skirti Rusijai tiek dėmesio, kiek neskyrė visam pasauliui. Labai abejotina, kad esant dabartinei ekonominei ir politinei situacijai visi puls tai daryti.
Taigi, kad ir kaip žiūrėsi, sąžiningai taikant tokį įstatymą teks visiškai atskirti pasaulio ir Rusijos internetus, Rusijai paliekant tik siauras, visiškai valstybės kontroliuojamas prisijungimo sritis. Kad tai įmanoma, jau įrodė Šiaurės Korėja, tik sunku patikėti, kad net dabartinio patriotinio rusų nusiteikimo pakaks, kad pasiryžtų gyventi kaip toje šalyje.
Jei tokio įstatymo pasekmes ir pasaulio interneto poveikį suprantamai išaiškinti gana sudėtinga, paaiškinti, kodėl Rusijos Dūma tai padarė – visiškai paprasta.
Prieš porą mėnesį Rusija priėmė sprendimą, kad visi šalies tinklaraštininkai privalo registruotis, o jei jie populiarūs – paklusti ir griežtesniems reikalavimams. Birželio 30 d. prezidentas Vladimiras Putinas patvirtino „antiekstremizmo“ įstatymą, pagal kurį kiekvienas, pripažintas internete parašęs ekstremistinį komentarą, gali būti nubaustas 20–40 tūkst. litų siekiančia bauda, jo tinklaraštis uždarytas, o už viešą skatinimą vykdyti ekstremistinę ar separatistinę veiklą gresia 5 metai kalėjimo.
Linksma, kad tai, kas yra ekstremistas, nustato irgi pats prezidentas. Teoriškai paskelbusi taip kovojanti su neofašistais, kol kas Rusija pagal šį įstatymą uždarė tik kelių opozicionierių ir prezidento kritikų svetaines. Žodžiu, jei sakai, kad Krymas turėjo likti Ukrainai, esi separatistas, o jei nori nuo Ukrainos atskirti dar gabalą – ne.
Taigi, naujas įstatymas tampa lyg ir logine tąsa siekio kontroliuoti visų šalies gyventojų mintis. Kiek galima efektyviau blokuoti tokią laisvą informacijos sklaidos priemonę, kurią susapnavę dabartinės Rusijos valdžios mokytojai (Stalinas, Dzeržinskis, Hitleris – rinkitės patys) būtų ištikti apopleksijos.
Kita vertus, tai gali būti ir Rusijos siekis kuo daugiau užsienio technologijų keisti rusiškomis. Juk birželį oficiali Rusijos žiniasklaida pranešė, kad šalies vyriausybės agentūros ir valstybinės kompanijos nebepirks kompiuterių su AMD ar „Intel“ procesoriais. Jų kompiuterius veš vietinis, mums nė neregėtas procesorius „Baikal“.
Kol kas įstatymas neįsigaliojo, priimtas projektas turi įveikti dar keletą barjerų, o net jei bus patvirtintas, užsienio kompanijos galės duomenų perkėlimą į Rusiją vykdyti iki 2016 m. Žodžiu, laiko pakaks serveriams įsigyti, arba iš verslo planų Rusiją išbraukti. Aišku, laiko pakaktų ir Rusijos valdžiai pasikeisti, tačiau juk čia ne fantastikos skyrelis…
