Tačiau kodėl nepaisant puikių karjeros galimybių IT darbo rinkoje, joje vis dar esama didelės disproporcijos tarp savo kompetencijas parduoti norinčių žmonių ir jas įsigyti siekiančių bendrovių? Ar ši problema netrukdo Lietuvai kurti inovacijas? Kaip ją būtų galima spręsti?
Šiuos ir kitus klausimus aptarti susitikome su Andriumi Plečkaičiu, Lietuvoje veikiančias IT bendroves vienijančios asociacijos „InfoBalt“ inovacijų vadovu.
– Lietuvoje vis dar trūksta IT specialistų. Apie tai verslininkai, politikai ir analitikai kalba jau keletą metų, tačiau, atrodo, kad situacija nesikeičia. Kaip manote, kokios yra šios problemos priežastys?
– Sumažėjusios IT specialistų paklausos priežasčių bandėme ieškoti analizuodami abiturientų, pasirenkančių įvairias IT studijų programas kaitos rodiklius. Pastebėjome, kad apie 2005 metus buvo pasiektas stojančiųjų pikas – iki šių metų jų kiekis augo, o po to ėmė vis sparčiau mažėti. Stojančiųjų į IT programas rodiklis itin nukrito 2007-2008 metais. Lietuvą šiuo požiūriu lyginome ir su kitomis šalimis, kurios, pasirodo, prieš dešimtmetį taip pat susidūrė su panašia problema.
Su kuo tai būtų galima sieti? Viena iš šių statistinių duomenų interpretavimo versijų, kurias vargu ar galima patikrinti, yra kompiuterių paplitimo įtaka studijų pasirinkimui. Ankščiau kompiuteriai nebuvo toks kasdienis daiktais kaip šiandien – tai buvo kažkas ypatingo, išskirtino, įdomaus. Tačiau vėliau šie įrenginiai tapo įprastu namų apyvokos daiktu, dėl ko susidomėjimas jais stipriai sumažėjo. Tai galėjo paveikti ir jaunų žmonių studijų pasirinkimus.
Kita priežastis, kurią mes aiškiai įvardijame, tai per mažas informacinių technologijų mokymo programų vidurinėse mokyklose patrauklumas. Išanalizavę įvairius tyrimus nustatėme, kad intuityvus susidomėjimas viena ar kita mokslų kryptimi susiformuoja vidutiniame mokykliniame amžiuje, tai yra kai vaikams būna apie 12-15 metų. Būtent tuo metu jiems turi būti sudaroma galimybė išbandyti įvairias skaitmenines technologijas, tačiau mokyklos to nesuteikia, o į IT orientuoto neformalaus ugdymo, paprasčiau tariant, būrelių pasiūla Lietuvoje nedidelė, jie daugiausia veikia tik Vilniuje ir Kaune.
Mūsų asociacija apie tai jau keletą metų diskutuoja su Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), kaip padidinti IT patrauklumą mokiniams. Bendradarbiaudami su ministerija ir švietimo darbuotojais prieš keletą metų parengėme gaires, nurodančias kaip būtų galima patobulinti IT mokymo programą. Tačiau jokie pokyčiai kol kas neįgyvendinami. Siekdami jaunus žmones sudominti patys kartu su ŠMM, inicijavome būrelių plėtros projektą, į kurį šiuo metu kartu su privačiais vaikų mokymų centrais įsitraukę yra apie 170 informatikos mokytojų ir apie 1,5 tūkst. vaikų iš visos Lietuvos.
– Apie būtinybę keisti mokyklų programas kalba daugybė interesų grupių – jūsų atstovaujama asociacija šiuo požiūriu nėra išimtis. Tačiau ar iš tiesų toks sprendimas yra efektyvi priemonė? Juk šiuolaikiniai vaikai su įvairiomis technologijomis susipažįsta dar prieš eidami į darželius.
– Pirmiausia, manau, reikėtų atskirti du dalykus – neformalųjį ir formalųjį lavinimą. Pirmasis skirtas jau subrendusiems, turintiems tam tikrus bendruosius gebėjimus žmonėms. Jiems tereikia specifinių žinių ar kompetencijų, pavyzdžiui, išmokti programuoti tam tikroje aplinkoje.
Tokių profesinių įgūdžių suteikia tiek mūsų asociacijos, tiek paskirų IT bendrovių vykdomi specializuoti profesinių mokymų kursai, kuriuose besimokantieji yra jau po pusmečio ar net kelių mėnesių įtraukiami į darbo rinką. Tai viena iš priemonių, kuriomis pats IT verslas bando užpildyti specialistų stoką. Tačiau šie sprendimai negali garantuoti didelės pasiūlos. Dėl to ir manome, kad reikėtų imtis tam tikrų reformų formaliojo švietimo sistemoje.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sektoriuje labiausiai trūksta būtent aukštesnės kvalifikacijos IT darbuotojų. O aukštos klasės specialistų minėtomis priemonėmis per ribotą laiką išugdyti neįmanoma. Kitaip tariant, mūsų siūlymą imtis tam tikrų IT mokymo mokyklose pakeitimų reikėtų suvokti kaip ilgalaikį, sisteminį sprendimą.
Beje, tai kelias, kuriuo eina kitos šalys, pavyzdžiui Airija, kur švietimo politikai su švietimo institucijomis ir verslo asociacijomis yra suformulavę bendrus tikslus, pasirengę ir kartu vykdo bendrą planą siekiant per 5 metus baigiančių IT bakalauro studijas jaunuolių skaičių padidinti 50%, nors pas juos dirbančių IT sektoriuje dalis yra ženkliai didesnė nei Lietuvoje.
Mūsų asociacijos tikslas yra iki 2020 m. padidinti į IT sektorių ateinančių darbuotojų skaičių du kartus. Kol kas švietimo sistema esamų poreikių patenkinti negali: IT bendrovėse kasmet sukuriama 1,5 tūkst. darbo vietų, o per tuos pačius metus universitetus baigia 1 tūkst. absolventų. Pažymėtina, kad tai tėra maždaug pusė įstojusiųjų skaičiaus – kita pusė IT studijų programų dėl įvairių priežasčių nebaigia.
„InfoBalt“ jau keletą metų atliekami darbo rinkos tyrimai rodo, kad jei baigiančių IT studijas skaičius būtų ženkliai didesnis, esant šiandieninei paklausai per 2011-2016 metus sektorius galėtų papildomai įdarbinti apie 14 tūkst. specialistų.
– Tarp studijų nebaigusių žmonių tikriausiai esama ir tokių, kurie į darbo rinką nusprendžia įsilieti greičiau nei po keturių metų. Ar tai sudėtinga padaryti IT sektoriuje? Tenka nugirsti kalbų, kad bendrovės jaunuolių nepriima vien dėl to, kad jie neturi diplomo, nors darbo patirties ar įgūdžių jie nestokoja.
– Aš manau, kad darbdaviams kur kas svarbiau, viena vertus, yra žmogaus šiuo metu turimos žinios ir įgūdžiai, kita vertus, jo vidinis potencialas, noras tobulėti. IT sektorius tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje šiuo požiūriu turbūt yra lanksčiausias, kadangi jauniems žmonėms suteikia daug saviraiškos galimybių bei plačias karjeros perspektyvas. Pagal darbuotojams mokamų atlyginimų vidurkį IT sektorius Lietuvoje yra antras po finansų ir draudimo.
– Kokios – Lietuvos ar užsienio kapitalo bendrovės – labiausiai stokoja IT profesionalų?
– Statistiniai duomenys rodo, kad didžiąją specialistų paklausos dalį sukuria būtent užsienio investuotojai. Pastarųjų atėjimas į Lietuvos rinką vyksta dviem būdais: Vakarų bendrovės čia steigia paslaugų centrus arba įsigyja lietuviškas įmones. Mūsų šalis kaip galinti pasiūlyti gerą darbuotojų turimos kvalifikacijos ir jiems mokėtino darbo užmokesčio santykį, užsienio investuotojams yra itin patraukli.
Lietuviško kapitalo IT įmonės vidaus rinkoje veiklos turi, tačiau plečiasi būtent tos, kurios yra orientuotos į užsienį – jos nuolatos ieško galimybių eksportuoti savo produktus ar paslaugas. Sunkiausia konkuruoti dėl darbuotojų darosi riboto mokumo vietinėje rinkoje dirbančioms mažoms įmonėms.
Didesnė užsienio kapitalo bendrovių įtaka IT specialistų paklausai aiškintina ir tuo, kad jos yra žymiai stambesnės ir turinčios daugiau lėšų plėtrai. Tuo tarpu Lietuvos IT sektoriuje dominuoja labai mažos ir vidutinės įmonės, kuriose dažniausiai dirba iki 10 žmonių – tokių rinkoje yra virš 80% iš daugiau nei 2300 veikiančių IT bendrovių.
Šie duomenys rodo, kad įėjimo į IT rinką barjerai yra labai žemi. Mūsų šalyje lengva pradėti IT verslą, o tam nebūtinas itin didelis kapitalas. Kur kas svarbiau nei pinigai yra idėja ir žmonės. Tačiau esama kito iššūkio –pradėjus sėkmingą verslą, labai sunku jį plėsti. Todėl vienas iš mūsų asociacijos ilgalaikių tikslų yra įmonių konsolidacijos skatinimas.
– Minėjote, kad mūsų šalis tarptautinėms korporacijoms patraukli tuo, kad čia esama aukšto lygio profesionalų, kuriems galima mokėti kur kas mažesnes algas nei Vakarų Europoje. Ar tai nerodo, kad Lietuva šių bendrovių yra traktuojama vien tik kaip pigias aptarnaujančias paslaugas teikianti rinka? Kokias kompetencijas turinčių specialistų poreikis šiuo metu yra didžiausias?
– IT sektoriuje labiausiai auga programinės įrangos ir paslaugų segmentas, tad šiuo metu labiausiai trūksta programuotojų, galinčių dirbti įvairiose aplinkose, taip pat projektų vadovų, galiausiai analitikų – tai dažniausiai bendrovių įvardijamos kvalifikacijos.
Dėl užsienio investuotojų požiūrio į Lietuvą esate teisus. Bent jau kol kas užsienio bendrovės mūsų šaliai perduoda daugiausia būtent paslaugų teikimą. Tačiau jau ima atsirasti grupės, besiimančios ir produktų kūrimo, kuris iš užsienio šalių čia perkeliamas taip pat dėl palankių mokestinių sąlygų.
Šią tendenciją mes regime kaip natūralią investicijų plėtotę Lietuvoje. Per metus kiekviename iš Lietuvoje esančių užsienio duomenų centrų atsiranda apie 50 žmonių, tiesiogiai dirbančių su programinės įrangos kūrimu.
– Kaip manote, ar mūsų šalis apskritai yra pajėgi inovacijų IT srityje kūrimui?
– Neseniai Pasaulio banko sudarytame Vidurio ir Rytų Europos šalių „Challenger“ sąraše, Lietuva užėmė 9 vietą iš 15 įvertintų valstybių. Mūsų šalyje buvo išskirtos 4 bendrovės, kurių sukurti produktai yra aktualūs pasaulinei rinkai. Estijoje ir Latvijoje tokių įmonių išskirta po 5, o štai Lenkijoje – 28. Šis sąrašas leidžia susidaryti bendrą vaizdą kaip mūsų valstybė inovacijų atžvilgiu atrodo kitų regiono šalių kontekste.
Kalbant bendrai, manau, kad IT inovacijų kūrimas Lietuvai yra iššūkis, atsižvelgiant vien į jau aptartą faktą, kad daugiausia profesionalų čia įsidarbina įvairiose paslaugų centruose. Ten specialistai gauna kokybiškas darbo sąlygas, gerą atlyginimą ir neblogas karjeros galimybes, tačiau būtent dėl to jie nėra orientuoti į naujų, unikalių produktų kūrimą.
Žinoma, kalbant apie ateities perspektyvas, norėtųsi, kad šioje srityje vyktų pokyčiai. Mes skatiname savo organizacijos vienijamas bendroves kurti unikalią produkciją, savo prekės ženklus ir eiti su jais į rinką. Tokia verslo strategija, kaip rodo patirtis, sukuria didesnę pridėtinę vertę ir stabilesnį verslą nei vien aptarnaujančių paslaugų teikimas ir projektų valdymas.
– Lietuvoje nuo 2007 m. pradėti kurti integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai, kurie, atrodo, yra viena iš palankiausių terpių inovacijoms kurti. Kaip manote, ar šiuo metu yra išnaudojamas visas šių centrų potencialas?
– Mokslo ir technologijų parkų paskirtis yra suburti draugėn profesionalus iš skirtingų sričių ir sudaryti palankias sąlygas bendrai veiklai, žinių judėjimui. Manau, šiuo metu tai įgyvendinama tik iš dalies. Vis dar matome didelę takoskyrą tarp akademikų ir verslininkų.
Norėtųsi, kad Lietuvos IT versle atsirastų kur kas daugiau žinių iš akademinio pasaulio, kurios įgalintų įmones kurti išskirtinius produktus, nes būtent tai sudaro sąlygas sėkmingesnei konkurencijai, ypač kalbant apie pasaulinę rinką. Esu įsitikinęs, kad svarbiausias parkų uždavinys turėtų būti viešųjų pinigų panaudojimas tam, kad mokslininkai ir verslininkai dažniau atsidurtų vieni šalia kitų, turėtų daugiau progų ir formų diskutuoti ir mokytis – kartu ar vieni iš kitų, ir rastų bendrų interesų.
