Tas kartus žodis „laisvė“
Dar 2009 m. Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnas, paklaustas apie nuotolinį darbą, būtų rūsčiai suraukęs antakius, kruopščiai perkėlęs 169 bylą ant kitoje stalo pusėje gulinčios 168-osios ir lyg pirmokui išaiškinęs, jog tokio darbo nėra ir būti negali! O jei taip dirbi, tai arba nedirbi, arba vykdai kokią nors nusikalstamą veiką, nesudarydamas individualaus darbo sutarties!
2010 m. Lietuva pagaliau įteisino nuotolinio darbo ne biure galimybę, ir į darbo namie, automobilyje, kavinėje ar miške malonumus legaliai galėjo panirti nebe tik senokai už biuro ribų dirbantys žurnalistai. Ir prasidėjo. Staiga visi, kurie turi bent kiek normalesnį darbą, suprato, kad darbo diena yra gerokai per trumpa, o darbo vieta – gerokai per ankšta.
Įdomu, kad „Samsung“ užsakymu atliktas „Living Business“ tyrimas parodė ne tik tai, kad 77 proc. lietuvių dirba laisvalaikiu (estai, pasirodo, efektyvesni – darbo po darbo imasi „tik“ 66 proc. šios šalies apklaustųjų), bet ir tai, kad kuo aukštesnes pareigas žmogus eina, tuo daugiau savo laisvalaikio darbui ir atiduoda.
Dar įdomiau – daugelis tą darbą toli nuo darbo atliekame nuosavais įrenginiais. Mat įmonės technologijas atnaujina gerokai lėčiau negu asmenys, o jei ir perka, tai mieliau kompiuterį, nei nuotolinio darbo entuziastų taip pamėgtą išmanųjį telefoną. Žodžiu, 72 proc. laisvalaikiu dirbančių lietuvių tam naudoja nuosavą įrenginį ir tik 11 proc. įmonių darbuotojams perka išmaniuosius telefonus.
Atrodytų, jog viskas aišku – išnaudojimas pasiekė neregėtas aukštumas. Neskubėkite. Pirmiausia matome, kad labiausiai išnaudojami būtent viršininkai. Antra – ta pati apklausa parodė, kad darbu laisvalaikiu mes faktiškai tik kompensuojame tą laiką, kurį darbe paskyrėme laisvalaikiui.
Gal tai koks nors keistas žmogiškojo charakterio trūkumas, tačiau paaiškėjo, kad kone visi, prisėdę prie darbo kompiuterio, iškart ima tvarkyti savo asmeninius reikalus – 86 proc. apklaustų lietuvių būtent darbe randa laiko jungtis prie asmeninių elektroninės bankininkystės sistemų. O kiek dar naršo elektroninėse parduotuvėse, tikrina, ką parašė draugai, komentuoja žiniasklaidos straipsnius ir (kaipgi be to) pildo savo „Facebook“ paskyrą?
Žodžiu, paaiškėjo, kad kiekvieną dieną lietuviai vidutiniškai skiria 133 min. darbo laiko asmeniniams reikalams, o po to 149 min. asmeninio laiko – darbui. Labai graži kompensacija, visi laimingi, ir jokių priekaištų. Netgi dar daugiau – žmonės, kuriems darbovietė nesuteikia galimybės dirbti iš namų ir laisvalaikiu, bent 20 proc. mažiau patenkinti savo darbu.
Tad lieka tik pakančiau žiūrėti į netvarkingą vairuotoją (juk jis prie vairo rašo svarbų elektroninį laišką arba derasi su klientu telefonu) ir pačiam tvirčiau tarp kelių suspausti planšetinį kompiuterį ir atsipalaiduoti: kas nedirba, tas nevalgo!
Tas užmirštas žodis „saugumas“
Nuotolinis darbas, savo įrenginio naudojimas darbo reikalais turi daugybę privalumų bei patogumų ir tik vienintelį trūkumą. Deja, tas trūkumas yra baisesnis net už galimybę pakliūti į eismo įvykį supainiojus vaizdą už stiklo su vaizdu ekrane. O sužinoję, kaip atsainiai darbdaviai numoja ranka į įspėjimus, kad reikia kaip nors šį trūkumą pašalinti, jį galime prilyginti katastrofai.
Na taip, apie jį visi girdėjote ir nieko tai negąsdina. Kalbame apie saugumą. Taip, taip, tokią paprastą darbo reikalų, dokumentų ir konfidencialios įmonės informacijos apsaugojimo problemą visuotinio darbuotojų išsibėgiojimo dirbti namie laikais.
Paaiškėjo, kad absoliuti dauguma darbdavių į tai tiesiog nekreipia dėmesio. Tik 20 proc. apklaustųjų pasakė, kad jų darbovietėje yra kažkokios asmeninio įrenginio naudojimo darbui taisyklės. O ką – žmonės dirba noriai, padaro viską, ką reikia, ir netgi įrenginių pirkti nereikalauja!
Nuotolinis darbas išties nuostabus. Galimybė žmogui dirbti taip ir tada, kai jam patogu, įspūdingai pagerina rezultatus. Vis greitėjantis, vis plačiau prieinamas mobilusis ryšys leidžia ir miške jaustis lyg biure. O ir žmonės juk sąžiningi – jie slapta informacija nesidalija, dirba lyg darbe, ir tiek.
Tačiau juk bylos iš slaptų archyvų išsinešti namo neduotume, tad kodėl nė nežiūrime, ar neiškeliauja jos kopija namo asmeniniame telefone? Gal darbdaviui ir atrodo, kad visi tie asmeniniai telefonai yra lyg tų pačių darbo kompiuterių tęsinys, tačiau jie juk ne biure stovi, o kišenėse tabaluoja.
„Anksčiau saugoti informaciją buvo paprasta – viskas buvo ribota erdve, o dabar ribos išplaukė. Kur tas laisvalaikis, kurio metu žmonės dirba? Mašinoje, kavinėje, namie? – svarsto informacinio saugumo ekspertas Paulius Petrėtis. – Daugiau dirba didesnę atsakomybę turintys žmonės. Pervargsta ir daro baisesnių klaidų. Daugiau negu pusė nežino nė kompanijos saugos politikos, o kiek žinančių jos laikosi? O jei įrenginys bus pavogtas ar pamestas, jei bus įdiegta kenksminga programinė įranga? Arba nekenksminga, bet nepriimtina darbdaviui – galimybė fotografuoti slaptas vietas, siųsti savo buvimo vietą ir t.t.
Tą patį įrenginį, su kuriuo dirbame, namie duodame žaisti vaikams. Jie gali netyčia iš mūsų darbo elektroninio pašto pasiųsti kvailą žinutę, į darbo socialinį tinklą įdėti savo nuotrauką.
Paėmus neapsaugotą tokį darbui naudojamą telefoną galima peržiūrėti elektroninį paštą, pamatyti darbo kalendorių. Baigsis tuo, kad organizacijoms teks atidžiau kontroliuoti informaciją asmeniniuose įrenginiuose, negu organizacijų įrenginiuose.“
Tas senas klausimas: „Ką daryti?“
Taigi atrodo, kad nuotolinis darbas yra kažkoks blogis, kurį saugiausia būtų uždrausti? Visiška nesąmonė! P.Petrėtis sako, kad tai yra tendencija, kuri nebekis, ir prie jos reikia taikytis. Tiesiog skatinant motyvuojantį darbą „kai patogu“, metas taikyti prevencines apsaugos priemones. Ne imtis gelbėjimo darbų, kai nelaimė jau atsitiko, o neleisti pakenkti.
Ir pirmas žingsnis būtų kiekvieno darbdavio suvokimas, kad žmonės taip dirba, nori dirbti ir ateityje dirbs tik daugiau. Todėl reikia ne užmerkti akis (tai nesaugu), ne uždrausti (tai atbaidys perspektyvius darbuotojus), o sukurti ir įdiegti aiškias taisykles, reglamentą ir pagaliau imtis aktyviai aprūpinti savo darbuotojus įmonės įrenginiais, kuriais jie nori naudotis.
Visko iš karto nepadarysi, tačiau tie, kurie šiai tendencijai ilgiau priešinsis, nukentės labiausiai, o tie, kurie pavojus ignoruos, – skaudžiausiai. Šiuo metu, užuot užtikrinę apsaugą, darbdaviai linkę drausti naudotis tam tikromis interneto svetainėmis ar programėlėmis, o ypač – socialiniais tinklais. Lietuvoje su tokiais ribojimais susiduria 30 proc. apklaustųjų, tačiau 17 proc. jų įmonės ribojimus apeina.
Taigi kokie tai ribojimai, jei juos taip lengva apeiti? Logiškas atsakymas – kvaili. Protingų ribojimų darbuotojai nepultų masiškai vengti, o efektyvių – nesugebėtų. Šiuo metu netgi pastebima tendencija, kad dalis darbuotojų saugos ribojimus įmonėse apeina siekdami efektyviau ir geriau atlikti darbą.
Tad ir vėl aišku – ne riboti, o reglamentuoti. Ne drausti, o skatinti ir aiškinti. Na, bent jau šifruoti dokumentus ir taikyti slaptažodžio prieigos kontrolę. Ir taip užtikrinti, kad praradęs savo telefoną darbuotojas nepadovanos kam nors visos įmonės informacijos.
Tai nėra tokia baisi problema, kaip kai kam gali pasirodyti. Sukurta daugybė sprendimų, leidžiančių sujungti darbo ir asmeninę erdvę, leisti vaikams naudotis savo įrenginiu ir būti ramiam, kad jie nepasieks įmonės duomenų.
Daugybė telefonų gamintojų diegia įvairias sistemas, leidžiančias viename įrenginyje sukurti ir darbo, ir laisvalaikio paskyras – „Samsung KONX“, „iPhone“ valdomos darbo programėlės, „Android for Work“, kurią jau siūlo „Google“. Bet yra daug programėlių, kurios leidžia sukurti saugią darbo aplinką.
Saugios įmonės tiesiog padeda darbuotojui telefone sukurti dvi aplinkas, kurių vieną valdo jis pats, o kitos veikimą prižiūri įmonės administratorius. Tokiu atveju, prisijungiant prie įmonės aplinkos, įrenginys veikia tik verslui tinkamu režimu, o perėjus į asmeninę paskyrą, nepavyks prisijungti prie įmonės duomenų.
Paprasta ir gracinga, niekam nekenkia, tačiau užtikrina saugumą net tada, kai darbuotojas uoliai poilsiaudamas savo įrenginį pameta ar užkrečia pavojinga programine įranga…
Žodžiu, čia kalbėjome apie statistiką ir darbuotojų norą dirbti namie. Į klausimus apie konkrečius sprendimus įmonei kur kas geriau atsakys telekomunikacijų bendrovių specialistai. Svarbiausia nenumoti ranka. Nes labai nemalonu bus vieną rytą aptikti, kad jūsų dokumentai jau pas konkurentus, jūsų įmonės serveriai tušti, o visi kompiuteriai dalyvauja kieno nors surengtoje DDoS atakoje prieš savo pačių valstybę…
