Tokie laikytini lankstaus darbo šalininkais. Nuo tradicinio sukirpimo šefų „lankstieji“ skiriasi tuo, kad pirmumą teikia produktyvumui, o ne darbo sąlygų pastovumui. Darbuotojų kontrole jie beveik neužsiima, tačiau kruopščiai tikrina jų darbo rezultatus. Vadyba paprasta: dirbk, kaip tau atrodo geriausia, daryk tai, kur tau patogu ir kada patinka, tačiau visada kokybiškai atlik tai, kas nurodyta.
Taip organizuoti darbą plačiu mastu darbo rinkoje tapo įmanoma dėl įvairių informacinių bei ryšio technologijų, kurios užtikrino visaapimantį mobilumą. Daugelis šiuolaikinių žmonių visai nesižavi rutinos persmelkta biuro planktono kasdienybe ir nori būti savo laiko šeimininkais. Tačiau tai nepriimtina klasikiniam bosui, kuriam atrodo, kad darbo laikui vadovauja tik jis.
Kad tikrovė yra kitokia, rodo bendrovės „Samsung“ užsakymu neseniai atliktas „Living Business“ darbuotojų tyrimas. Apklausus 1669 Baltijos šalių respondentų, paaiškėjo, kad dauguma jų dirba ne darbo metu. Taip tvirtino 77 proc. apklausoje dalyvavusių lietuvių, 78 proc. latvių ir 66 proc. estų. Darbui po darbo šie žmonės skiria 149 minutes, o darbo laiku asmeniniams reikalams tvarkyti – vidutiniškai 133 minutes.
Visi esame girdėję apie tai, ko imasi klasikiniai bosai, sužinoję apie tokį laiko švaistymą darbymečiu: įspėjimai, draudimai, bausmės. Pavyzdžiui, darbuotojams sudaromos techninės kliūtys iš darbo kompiuterių pasiekti socialinius tinklus. Vis dėlto penktadalis lietuvių teigė apeinantys šiuos apribojimus.
Nuotolinis darbas – ne visiems
Pats valdyti savo laiką norėtų kiekvienas, tačiau vargu ar tai įmanoma dirbant organizacijoje, kurioje darbuotojams nesuteikiama galimybė bent dalį užduočių atlikti namie ar kitoje jiems patogioje vietoje. Tačiau sąlygos tokiam darbui šiame informacijos amžiuje yra daugiau nei pakankamos. Mobilieji įrenginiai, nešiojamieji kompiuteriai, internetas – šiomis technologijomis juk naudojamės kasdien. Telekomunikacijos leidžia net teledarbą, tad kodėl tuo nepasinaudojus?
Teisinė bazė tokiai darbo formai taip pat yra sukurta. Mūsų šalies Darbo kodekse nuotolinio darbo samprata įtvirtinta 2010 m. Po trejų metų buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo, jame buvo detalizuoti įvairūs nuotolinio darbo sutarčių sudarymo aspektai. Taigi teledarbas ne tik įmanomas techniškai, bet ir visiškai legalus.
Dėl šių priežasčių daugelis žmonių nusprendžia visą savo laiką dirbti būtent per atstumą, o kai kurios įmonės ryžtasi vidinėms pertvarkoms, kurios šiuo požiūriu suteiktų didesnę ar net visišką laisvę tam tikras pareigas einantiems darbuotojams. Tiesa, reorganizacijos imtis gali ne bet kokiu verslu užsiimančios bendrovės. Juk dirbdami krėsle žemės ūkio darbininkai vargu ar pasitarnaus įmonės efektyvumui.
Tačiau darbų, kuriuos galima dirbti per atstumą, turėtų daugėti plečiantis paslaugų sektoriui. Jau dabar taip dirba daugelis kūrybine ir intelektine veikla užsiimančių žmonių, taip pat vadybos, rinkodaros, komunikacijos, informacinių technologijų bei panašių profesijų atstovai. IT sektorius ar žiniasklaidos verslas be teledarbo iš viso neįsivaizduojamas.
Vis dėlto nemažai darbdavių, net ir galinčių dėl didesnio efektyvumo savo organizacijoje įvesti nuotolinį darbą daugeliui savo darbuotojų, dažnai tokiam pokyčiui nesiryžta. Ir tai susiję ne tik su įpročiais, bet ir baimėmis.
„Pirmiausia darbdavius gąsdina klausimas, kiek kainuotų susitvarkyti teisinius darbo organizavimo įmonės viduje reikalus. Paprastai jie mano, jog tai daug kainuoja. Įmonių vadovai nuogąstauja ir dėl to, kiek reikės skirti pinigų papildomoms priemonėms, būtinoms dirbti per atstumą, įsigyti. Galiausiai nerimaujama, kad ėmusis vidinių darbo santykių pertvarkų, dėl padarytų klaidų bus sulaukta griežtų bausmių iš Valstybinės darbo bei Mokesčių inspekcijos“, – pasakojo įvairių sričių įmones vienijančios asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ vadovas Edgaras Leichteris.
Pats E.Leichteris teigė manantis, kad teisinius reikalus sutvarkyti įmonei visai nėra brangu, o bendraudamas su inspekcijų atstovais jis gavęs nemažai patikinimų, kad dėl nedidelių grynai techninio pobūdžio nusižengimų darbdavių jos nebaudžia.
Teledarbuotojų ieškoma nedaug
Nustatyti, kiek Lietuvoje paplitęs darbas per atstumą, bei su šia darbo forma susijusias tendencijas sudėtinga, kadangi oficialiai išsamios informacijos apie tai nekaupia nei Statistikos departamentas, nei „Sodra", nei Darbo birža. Tačiau pastarosios institucijos turimi duomenys leidžia susidaryti bent jau apytikslę nuomonę šiuo klausimu.
„Nuotolinis darbas, kaip specifinė darbo organizavimo forma, Lietuvoje nėra labai paplitusi. Per šių metų dešimt mėnesių Darbo biržoje buvo įregistruota apie 200 tūkst. laisvų darbo vietų, iš jų kaip nuotolinės buvo pažymėtos 370“, – teigė Milda Jankauskienė, Lietuvos darbo biržos komunikacijos skyriaus vyr. specialistė.
Darbo birža nėra vienintelis tarpininkas darbo rinkoje. Darbdaviai ir darbuotojai vieni kitų dažnai ieško pasitelkdami internetą bei įvairius skelbimų portalus. Bene daugiausia informacijos apie Lietuvos darbo rinką šiuo požiūriu turi sukaupusi CVMarket.lt platforma.
„Skelbimų, kuriuose darbdaviai siūlytų darbą visu etatu tik nuotoliniu būdu, yra vienetai. Dažniau pasitaiko bendrovės, kurios sudaro galimybes dirbti lanksčiai tiek biure, tiek namuose. Tačiau jos šios aplinkybės darbo pasiūlymuose dažnai neakcentuoja“, – paklaustas, kiek darbdavių ieško teledarbutojų, sakė Povilas Kytra, CVMarket.lt atstovas spaudai.
Paprašytas nuodugniau paanalizuoti turimą informaciją, jis išskyrė tris bendrovių grupes, kurios dažniausiai siūlo darbus nuotoliniu būdu. Tai – tarptautinės bendrovės, kurios neturi atstovybių Lietuvoje, startuoliai, biuro nuomos išlaidas atidedantys ateičiai, ir bendrovės, kurių daliai darbuotojų būti biure yra nebūtina.
Reikėtų pažymėti, kad apie lankstų darbą bei galimybę leisti darbuotojams dirbti per atstumą turėtų pagalvoti tie vadovai, kurių biuruose darbuotojai sėdi tam, kad sėdėtų, mat taip yra nurodyta su darbu susijusiuose įvairiuose dokumentuose ir kitaip būti negali. Akivaizdu, kad įmonei tai produktyvumo neprideda. Tačiau socialinių tinklų lankomumą „darbo“ valandomis neabejotinai padidina.
Kita vertus, nereikėtų tirštinti spalvų, nors pateikti duomenys sudaro tam palankias sąlygas. Pokyčių darbo rinkoje esama, ir nemažai darbuotojų turi galimybes dalį užduočių atlikti ne namie, tačiau dėl to retai patys išdrįsta pasikalbėti su viršininku. Taigi nuotolinio darbo skverbčiai trukdo ir susikalbėjimo tarp valdinių ir vadovų stoka.
Laisvė reikalauja pastangų
Manau, nesuklysiu teigdamas, kad darbdaviai, svarstydami apie nuotolinį darbą, be baimės keisti nusistovėjusią tvarką ir prarasti tariamą kontrolę, daugiausia rūpinasi, kiek naudos iš to gaus, o darbuotojai nerimauja, ar dirbdami per atstumą neskirs darbui per daug arba per mažai laiko. Pirmu atveju tai ekonominio išskaičiavimo, o antru – disciplinos problema.
Pastaroji tampa itin aktuali laisvai samdomą darbą dirbantiems žmonėms, kurie neturi konkrečių įsipareigojimų vienam darbdaviui. Nors būti savo paties šeimininku ir patogu, tačiau tai gali toli gražu ne kiekvienas. Susikurti darbui palankią aplinką, racionaliai planuoti darbinę veiklą, atskirti ją nuo laisvalaikio, apskritai efektyviai visada valdyti savo laiką yra nelengva.
„Nuotolinis darbas – tai rojus ir pragaras viename, ypač jeigu mėgaujiesi tuo, ką darai. Kartais neatskiriu dienos nuo nakties, pirmadienio nuo šeštadienio, nes jeigu darbo yra, – dirbu“, – taip savo darbymetį apibendrino laisvai samdoma fotografė bei grafikos dizainerė Gailė Martinėnaitė, šiuo metu Olandijoje baigianti meno ir technologijų studijas.
Mergina daugiau kaip metus įvairius grafikos dizaino projektus įgyvendina pagal individualius atskirų klientų užsakymus ir tuo pat metu darbuojasi didelėje informacines sistemas kuriančioje kompanijoje. Darbo daug, o dar studijos, tad laiką valdyti iš tiesų nelengva, kartais itin sunku, tačiau vis dėlto įmanoma. Pasak pašnekovės, reikia tik įdirbio ir pastangų, kurias atperka ne tik pinigai, bet ir galimybė daryti tai, ką nori.
„Didžiausias privalumas – laisvė, buvimas savo paties bosu, tiek kūryboje, tiek užmokesčio, tiek tvarkaraščio atžvilgiu. Nori dirbi, nori ne. Nori užsidirbi, nori ne. Patinka projektas? Imi. Nepatinka? Atsisakai. Tokios laisvės dirbdama kompanijoje neturėjau, neturiu ir neturėsiu. Čia darau darbus, dirbu su tais kolegomis ar tiems klientams, kuriuos man paskiria. Negaliu imti ir pareikšti, kad kažkam ar su kažkuo nedirbsiu, ar kad štai savaitę pailsėsiu prieš pradėdama. Greitai reikėtų papustyti padus iš kompanijos“, – pasakojo G.Martynėnaitė.
Taigi nuotolinis darbas ir įprastas darbas fizinėje darbovietėje yra labai skirtingi. Ir jokiu būdu negalima sakyti, kad viena forma yra geresnė už kitą – jos tiesiog kitokios, abi turinčios savų privalumų ir trūkumų. Kad ir kaip būtų, tiek vienu, tiek kitu atveju svarbiausia yra darbuotojų motyvacija, be kurios jokios priemonės ir jokios vadybos formos neužtikrins nei įmonės produktyvumo, nei ramybės darbuotojui.
Pritardamas šia tema kalbintam socialinės reklamos specialistui Pauliui Rymeikiui, pacituosiu taiklius jo žodžius: „Aš tikiu, kad laimingi žmonės visada uždirba daugiau, net jeigu ant popieriaus atrodo kitaip. Dar neteko sutikti laimingo darboholiko, o nelaimingi žmonės kuria atitinkamus produktus.“
