Portalas „Polygon“ publikavo milžinišką ir gan įdomų tekstą, kuriame aiškinamasi, iš kur atsiranda pigūs žaidimų kodai. Straipsnis tiek pat įdomus, kiek ir keliantis nuostabą. Taip, žaidimų kodas naujas reiškinys, tačiau pigesni žaidimai – ne. Spustelkite šią nuorodą ir skaitykite originalų tekstą, arba likite čia ir skaitykite ką apie tai mano „Žaismo DNR“.
Pradėkime nuo to, kad žaidimų perpardavimas arba spekuliacija nėra jokia naujiena. Šis reiškinys egzistavo dar gerokai iki įsigalint elektroninei prekybai žaidimų raktais. Tiesa, kalbant apie žaidimų dėžutes, spekuliacija paprastai yra lokali ir apima greta esančius regionus. Pavyzdžiui, Europoje didžiausi spekuliantai visuomet buvo britai. Tai – didžiausius pardavimus Europoje generuojanti valstybė, o joje esantys žaidimų platinimo tinklai iš gamintojų sulaukdavo šimtatūkstantinių paramų „rinkodaros“ pinigais.
Prieš gerą penkmetį spaudoje vis pasirodydavo pranešimų, kad žaidimo leidėjai moka šimtus tūkstančių svarų vien už tai, kad starto metu žaidimas būtų geriausiai matomose lentynose. Tai leido britų tinklams užsakinėti didžiulius kiekius, gauti milžiniškas išmokas, o tada tiesiog atsikratyti pertekliaus, žemiau savikainos išmetant jį į „pilkas“ rinkas.
Retas lietuvis suprasdavo, kodėl parduotuvėje „Medal of Honor“ kainuoja 200 litų, vos ne dukart brangiau nei Didžiojoje Britanijoje. Problema buvo tame, kad dėl valiutų skirtumo ir leidėjo pažiūrų oficialiai tiekiami „Electronic Arts“, „Ubisoft“, „Activision“ ir kitų leidėjų žaidimai čia atvažiuodavo gerokai brangesni. Būdavo atvejų, kai platintojo pirkimo kaina būdavo didesnė už gatvės kainą Londone, o juk prie platintojo kainos dar turime pridėti jo ir mažmenininko maržas, mokesčius.
Nenuostabu, kad dalis Lietuvos pardavėjų ar žaidėjų, prekiaujančių per skelbimus, jau tada įsigudrino atsisakyti oficialaus tiekimo ir apsipirkdavo pilkojoje rinkoje. Tai padėjo sumažinti kainas, bet… Žaidimų dėžutės tūkstančiais plaukė ir skrido į Lietuvą iš už Lamanšo. Anksčiau ar vėliau kiekvienas savęs paklausdavome, kodėl Lietuva nėra oficialus platinimo regionas, kodėl Lietuvos žaidėjai verčiami žaisti rusų tarnybinėse stotyse, arba kodėl Lietuvoje žaidimai apskritai vėluoja?
Leidėjo nuomone, Lietuvos rinka yra ypač maža, nes jis bandė čia kažką parduoti už nesveikus 250 litų ir jam nepavyko. Visa kita čia pardavė britai, vėliau prie jų prisijungė rusai, o galiausai – lenkai ir kitos EMEA regionui priskirtos valstybės.
Šiandien prekybai nebereikalingos dėžutės, tad mums žaidimus parduoda visas pasaulis. Tiesa, kai kurie leidėjai („Ubisoft“, „Square Enix“, Arena.net ir keletas kitų) šią problemą sprendė. Lietuvai skirti žaidimai ėmė važiuoti laiku, o asmeniniam kompiuteriui skirtų versijų kainos buvo pakoreguotos iki logiškų 79 ar 99 litų starto dieną.
Tačiau šiandien to maža, nes konkurencija tapo aštresnė. Kaip savo straipsnyje pastebi „Polygon“, šiandien žaidimais prekiauja visi, kas netingi. Pagrindinis pigių raktų šaltinis yra internetinės tarnybos, tokios kaip „Kinguin“ ar „G2A“ (jie nemini šimtų kitų tarnybų ar brokerių, kurie prekiauja tik su pardavėjais, o ne su galutiniu vartotoju). Šios tarnybos leidžia žmonėms pirkti ir parduoti žaidimų aktyvacijos raktus ir neuždavinėja klausimų, iš kur tie raktai atsirado.
Tokios tarnybos turi milijonus vartotojų ir per metus atlieka keletą milijonų pavedimų. Tai ideali platforma tiems, kurie gavo nereikalingą žaidimą dovanų, ir tiems, kurie ieško norimos prekės pigiau, bet…
Ir be „Polygon" tyrimo buvo aišku, kad šių sistemų pirkėjai nėra tik privatūs asmenys. Tokios tarnybos, kaip „G2A“ ar „Kinguin“, vilioja ir visus kitus – vagis, pinigų plovėjus, nesąžiningus „Youtube“ narius, šmikius, spekuliuojančius nuolaidomis, ir gausybę kitų. Taip pat, žinoma, ir prekybos tinklų darbuotojus, kuriems ši platforma padeda greitai ir neskausmingai atsikratyti per didelio prekių kiekio.
Pirkėjų fronte situacija identiška. Greta žaidėjų, kurie tiesiog nori įsigyti žaidimą pigiau, šiomis tarnybomis naudojasi ir spekuliantai, kurie superka raktus ir vėliau juos perparduoda žaidėjams savo šalyje. Vieni tai daro skelbimuose, kiti steigia mažas parduotuvėles.
Kodėl žmonės perka pas juos, o ne tiesiogiai? Tam gali būti šimtai priežasčių. Tarkim, koks perpardavėjas lietuvis gali įsigyti pigų raktą ir lengvai parduoti jį su 100 proc. antkainiu vien todėl, kad su juo paprasta atsiskaityti, be to, jis žino forumus, kur galima pasireklamuoti. Šiek tiek darbo, šiek tiek savireklamos ir per mėnesį galima nesunkiai uždirbti vieną kitą šimtinę eurų. Turint galvoje, kad retas smulkus spekuliantas deklaruoja savo verslą ir nemoka jokių mokesčių, konkuruoti su juo tampa praktiškai neįmanoma, o kol veikla apsiriboja kelių šimtų žaidėjų rate, toks pardavėjas yra iš dalies saugus.
Vien tai yra problema, tačiau mes tikrai nepulsime kaltinti dėl to žaidėjų ar pirkėjų, kurie tiesiog ieško būdo įsigyti žaidimą pigiau.
Vis tik prisimindami įvykį, kai „Ubisoft“ nutarė atimti iš žaidėjų, atrodytų, legaliai įgytas „Far Cry 4“ ir „Assassin‘s Creed“ kopijas, verta pabrėžti, kad toks žaidimų pirkimas nėra saugus, net jei pardavėjas atsiunčia kodą. Šį kartą „Ubisoft“ grąžino konfiskuotus žaidimus, o patirtą žalą bendrovei greičiausiai atlygins „Electronic Arts“.
Paaiškėjo, kad būtent šio leidėjo valdomame portale „Origin“ vagys apsipirko naudodami vogtų kreditinių kortelių duomenis. Vėliau per „Origin“ įgyti raktai buvo perparduoti nieko neįtariantiems žaidėjams, o nusikaltimas iškilo į viešumą tik tada, kai „Ubisoft“ ėmė trinti žaidimus iš žaidėjų paskyrų. Manoma, kad rinkoje yra keletas ar keliolika tūkstančių tokių raktų. Kas žino, kiek jų tebėra perpardavėjų rankose, o mes tik priminsime, kad, nors „Ubisoft“ grąžino jau aktyvuotus žaidimus, vogtų raktų, kurie nebuvo aktyvuoti, panaudoti jau nepavyks.
Taigi pigūs žaidimai atsiranda iš nesąžiningos, bet legalios, prekybos, kurią skatina patys žaidimų leidėjai, dotuodami tam tikros rinkos mažmenininkus ar platintojus, ar neapdairiai įvairindami tarptautinių žaidimų versijų kainas. Taip pat žaidimai gali būti vogti. Dar kažkokia dalis raktų yra nesąžiningai išviliota iš kūrėjų, o tai ypač liečia indie sektorių. Žaidimų apžvalgininkai (ar jais apsimetantys) tiesiog rašo laiškus kūrėjams, prašo nemokamų žaidimų, o vėliau juos parduoda. Nepriklausomų žaidimų kūrėjai šį reiškinį pastebėjo ir aptarė dar pernai vasarą.
Kas dar? Ogi „Steam“ ir „GOG“ išpardavimų metu sukaupti pigūs raktai ir (mūsų subjektyvia nuomone) pati šlykščiausia padermė – žmonės, „vagiantys“ labdarą. Šis reiškinys dažnai pastebimas ir Lietuvoje. Kai tik prasideda „Humble Bundle“ akcijos, tai viename, tai kitame žaidimų forume galima pastebėti perpardavėjų aktyvumą. Sukčiai prisiperka žaidimų labdarai, aukodami vos dolerį kitą, o vėliau juos parduoda bene penkis kartus brangiau.
Šio sukčiavimo mastai, dėl „Humble Bundle“ naudojamų apsaugos mechanizmų, negali būti labai dideli, tačiau vienas žmogus gali nusipirkti dešimtį rinkinių, o jei tokių žmonių šimtas? Skaičius auga eksponentiškai, o šlykščiausia šioje situacijoje tai, kad kažkas per skelbimus „virina“ sau kišenpinigius švaraus vandens Afrikoje ar Raudonojo Kryžiaus sąskaita. Tai tiesiog žema.
Tai, brangus skaitytojau, buvo visa tiesa apie pigius raktus. Kodėl apie juos kalbame? Pasikartosime: ne tam, kad pasijustumėte kalti dėl noro žaisti pigiau. Jei kas ir yra kaltas dėl staiga suvešėjusio, vietomis kriminalinį atspalvį turinčio, reiškinio, tai bus žaidimų leidėjai (ir nesąžiningi žmonės). Kiekvienas jų turi galybę priemonių pažaboti nelegalią prekybą, reeksportą ir normalizuoti kainas. Paprasčiausias jų – atsikratyti iliuzijos, kad naujas žaidimas vertas 60 Eur, kai realiai pasaulyje jau senai niekas tiek nemoka. Tačiau turime suprasti: kad ir kiek mažai buvo sumokėta už raktą, leidėjas visuomet gauna tą pinigų sumą, kurios nori. Tiesiog šiuo metu žaidimų industrija suka žvilgsnį į šalį; pardavimai auga, žaidėjų daugėja, tad kam kištis?
Ne, mes rašėme ne tam, kad apkaltinti pigių raktų pardavėjus. Jų yra visokių, taip pat ir sąžiningų, etiškai dirbančių įmonių. Rašėme ir ne tam, kad kažką prikišti jums. Tiesiog pamanėme, kad gal ir jums įdomu, iš kur atsiranda pigūs žaidimai, kad neegzistuoja nei stebuklai, nei altruistai, kurie žaidimus parduoda be naudos sau, kaip mėgstama sakyti – „iš idėjos“. Na, o jei buvo įdomu, galbūt padarysite ir šiokias tokias išvadas. Jei ne dėl apvogtų labdaros teikėjų ar nusuktų mokesčių, tai bent dėl savo pačių saugumo.
Ieškokite pigesnių žaidimų, mokėkite už juos tiek, kiek, jūsų nuomone, jie verti, bet nepamirškite ir elementaraus atsargumo.
Parengė „Žaismo DNR“.
