Pamoka Nr. 1 „Facebook“ – ne kovos laukas
„Daug kas galvoja priešingai. Užsiima „Facebook“ kovomis. Bet aš nesutinku. Kai žmonės kovoja, jie griebiasi visokių kovos veiksmų – smūgių, puolimų, kyla į mūšius. Štai pavyzdys: „Vilniečiai, jei Šimašius laimės, Vilniuje mažės algos ir bus tik gėjų eitynės.“ Kartais kyla noras atsikirsti. Tačiau supranti, kad tai virs, lietuviškai tariant, „razborkėmis“. Kažkas kažkurį pargriaus, kažkas bus viršuje, bet abu purve taškysis.
Man rinkimų kovoje svarbiausia ir buvo – į tai neįsivelti. Todėl tikiu, kad jei jau kovoti, tai ne prieš kažką, o dėl kažko. Kad ką nors pakeistum, kažko pasiektum, gal net patiktum. Bet kariauti su kažkuo yra negražu ir, kaip paaiškėjo, nelabai veiksminga“, – gana švelniai apie mėginimus kariauti rinkimų kampanijos metu kalbėjo R. Šimašius.
Net šio pasisakymo metu jis neužsiminė apie A.Zuoko stovyklos šūvius socialiniuose tinkluose, kurie skaudžiausiai kirto pačiam buvusiam merui. Tačiau tai tik dar geresnė šios pozicijos teisingumo iliustracija.
Pamoka Nr.2 „Facebook“ nėra gerų taisyklių
„Likus metams iki rinkimų atsirado rimta komanda ir pradėjo man patarinėti, kaip elgtis. Sakė: „Eini į mero rinkimus, ne grybauti – nebūk toks laukinis.“ O pas mane „Facebook“ visokių „netinkamų“ nuotraukų – nešukuotas, linksmas, su kastuvu. Nežinau, ar esu teisus, bet man „Facebook“ – tai kaip geras vakarėlis. Pasikvieti draugų ir smagiai bendrauji – pašiepi, kažką aptari, prisikiaulinusį išmeti lauk, o užėjo nuotaika kokią kvailystę iškrėsti ar nuotrauką įdėti – tai ir įdedi.
Bet eidamas į rinkimus turi būti nuoseklus. „Tave ir taip žmonės laiko tokiu ar anokiu, o tu dar įvaizdį griauni“, – sako patarėjai. Kandidatas turi dalyti pažadus ir visada žinoti, kaip viską daryti, ką kalbėti. Buvo ir tokių „politiškai teisingų“ mano pasisakymų „Facebook“. Pavyzdžiui apie darželius ir prastai juos tvarkančią dabartinę valdžią. Disciplinuota, tinkama žinia. Bet ar tai teisingas požiūris, ar jis vienintelis?
Nesu dėl to tikras. Manau, geras gali būti ir sulaižytas, ir laukinis nesušukuotas. Bet geriausia, kai nieko nereikia „pritempti“, žadėti ar nusišnekėti – pakanka nuoširdžiai pasidalyti tikru džiaugsmu. Pavyzdžiui, mano įrašas apie kovo 11 d. eitynes. Paprasta“, – įvairius dalyvavimo „Facebook“ modelius atskleidė politikas.
Pamoka Nr.3 „Facebook“ ir nuoširdumas
Ir tuoj pat prisipažino, kad tapus politinės kampanijos smaigaliui būti nuoširdžiam ir atsakingai kalbėti tik tai, ką galvoji, pasidaro pavojinga. Kiekvienas žodis turi galią ir kiekviena mintis būtinai kam nors nepatiks. Taigi, kiek gali pastumti savo tiesos ribas, kiek galima šnekėti to, kas ne visiems patinka?
„Viena vertus, politikas privalo kalbėti tiesą – tokia jo pareiga. Kita vertus, pasakęs per daug tiesos jis gali nebelikti politiku, nes nepatiks žmonėms. Aš vis dėlto linkęs manyti, kad geriau yra tiesa. Juk turite draugus ar drauges, žmonas ir nesitikite, kad visada su jais sutarsite visais klausimais. Tai neįmanoma, tad ar prasminga tikėtis šimtaprocenčio sutarimo su politiku? Man, kaip rinkėjui, toks idealus minčių sutapimas kelia minčių apie nenuoširdumą ir tiesiog norą įtikti“, – sakė Remigijus Šimašius.
Tačiau net kalbėdamas nuoširdžiai esi priverstas susilaikyti nuo tam tikrų dalykų, kurie buvo tokie įprasti, kol nėjai į rinkimus. Pavyzdžiui, pašaipių pokštų ar dviprasmių užuominų: “Mane užsipuolė. Padarė plakatus ištraukę mano citatos dalį apie savanaudiškumą („savanaudiškumas duoda daugiausia naudos visuomenei“). Patarėjai sako – užmiršk ir išvis nediskutuok. O man taip knietėjo pasišaipyti. Teko kentėti iki pat rinkimų pabaigos.
Anksčiau kas mėnesį dėdavau po tekstą apie savigyną. Norėjau kariuomenės dienos proga įkelti tokią nuotrauką – rytas, ant stalo kava, o šalia – pistoletas. Atkalbėjo. O taip norėjosi. Juk gina mus ne tik kariuomenė, reikia mokėti apsiginti ir patiems. Dar viena proga pasismaginti praleista.“
Pamoka Nr. 4 „Facebook“ žodžiai sunkesni už akmenis
„Aš skeptiškai žvelgiu į tai, kad „Facebook“ galima laimėti rinkimus. Už mane mero rinkimuose balsavo 116 tūkst. žmonių. Mano sekėjų „Facebook“ šiuo metu yra 28 tūkst. Gryna aritmetika rodo, kad sėkmė „Facebook“ dar nėra sėkmės garantas realybėje. Rokiškio Rabinovičiaus surengtoje apklausoje internete aš laimėjau kur kas didesniu skirtumu negu tikrovėje. Tomaševskis „Facebook“ išvis neturi pasekėjų, o realiame gyvenime jų yra“, – sakė R.Šimašius.
Negana to, anot mero „Facebook“ pilna povandeninių akmenų, už kurių užkliuvus visa rinkimų kampanija gali tiesiog virsti farsu. Jis sako, kad kiekvienam gali taip atsitikti, kaip Rasai Juknevičienei, įkėlusiai pastabą apie įvairias mintis, kurios kyla oro uoste matant besimeldžiantį arabą. Tačiau viena tokia žinutė gali versti vėliau ilgai teisintis. Deja, vis dėlto politikui ir pabėgti iš „Facebook“ niekaip nebegalima.
„Man „Facebook“ – tai kaip rankų plovimas prieš valgį. Plautis būtina, bet negali tvirtinti, jog nusiplovęs jas tikrai nesusirgsi. Be „Facebook“ laimėti irgi sunkiau, bet jei dalyvauji, dar nereiškia, kad tikrai laimėsi. O jei dalyvauji nesėkmingai, gali būti tik blogiau, lyg nusiplovus rankas po srutomis.
Pernai manęs klausė, ar Birutė Vėsaitė nepadarė klaidos bendraudama „Facebook“. Aš manau, kad ji padarė klaidą nebendraudama. Jei būtų bendravusi, gal viskas būtų gerai, bet ji tik siuntė prastas oficialias žinutes su klaidomis, ir tai virto katastrofa“, – kalbėjo R.Šimašius.
Galutinė mero išvada mėginančių išpopuliarėti pasitelkus socialinį tinklą politikų gali ir nepaguosti: „Facebook“ laimėti rinkimų gal ir negalima, bet pralaimėti čia tikrai įmanoma.
Pamoka Nr. 5 „Facebook“ – neišvengiama, bet smagu
„Facebook“ laimėti rinkimų nepavyks, čia galima rinkimus pralaimėti, o dalyvauti privaloma. Tačiau išties čia galima naudingai ir smagiai pabendrauti. Ir tai labai smagu. Beje, Andrius Tapinas teisingai pastebėjo, kad žodis „smagu“ įrašytas kas antroje mano žinutėje. Pasitikrinau – tikrai. Ir labai šaunu. Kas laimi rinkimus? Tie, kam tai nėra našta, tie, kam tai smagu ir natūraliai tinka. O smagiausia, kad dabar tai galiu sakyti, ir niekas nesipiktina. Dar neseniai politikui nieko nerimtai daryti nebuvo galima. „Facebook“ čia padeda – smagiai praleistas laikas užkrečia smagumu kitus ir tai sklinda. Ir nesvarbu, ar tu laukinis, ar sušukuotas“, – linksmai užbaigė mintį Vilniaus meras.
Beje, apimtas atvirumo priepuolio R.Šimašius patvirtino, kad tikrai ne į visus klausimus „Facebook“ paskyroje atsakinėja pats: „Rinkimų kampanijos metu man vienas jaunuolis parašė klausimą apie Vilniaus stadioną. Atsakau pats, bet po 12 val. Ir tada matau, kad jis jau parašęs kitą žinutę: „Zuokas man iškart atsako, o jūs – ne.“
Ką padarysi – dalis įsivaizduoja, kad politikai visuomet patys atsakinėja. Kiti mano – kad niekada neatsakinėja. Prisipažinsiu – atsakinėju kiek galiu pats, bet kai nespėju, atsako asistentai. Tačiau svarbiausia, kad galiausiai vis tiek aš atsakingas už tuos atsakymus. Padėjėjo klaida virs ir mano klaida.“
