Kaip ir reikėjo tikėtis, pats pokalbis didžiu turiningumu nepasižymėjo, tačiau nenorėdamas jūsų nuvilti, pamėginsiu jį čia perteikti kuo tiksliau.
A.U.: „Vienas dalykas, kurį žino visi, tai kiek turite gerbėjų „Facebook“. Kiek ten jų tiksliai?
M.Š.: „Ko nesitikėjau, kad čia tiek jų susirinks. Maniau, bus kelios dešimtys. O „Facebook“ gerbėjų turiu apie 120 tūkst. Kadangi niekada neplanavau, kad jų tiek bus, nė nepamenu dienos, kada visa tai prasidėjo. Kai susirinko kokie 10 tūkst. sekėjų, pastebėjau, kad sulaukiu daugiau dėmesio. Atsirado žmonių su tam tikrais darbo pasiūlymais... (Auditorija garsiai kvatoja.) Nežinau, ką jūs tokio iškrypusio dirbate, bet aš kitokį darbą turėjau minty. Bet ne tame esmė. Kai „Facebook“ gerbėjų pasidarė 20 tūkst., jau buvo aišku, kad tai kažkas.
A.U. „Visi sako, kad jūs esate tik „Facebook“ žvaigždė. O gatvėje jus pažįsta ir tie, kas neturi „Facebook“?
M.Š. „Na, atpažįsta, bet į akis nelenda, nieko blogo nesako. Internete jau visaip išvadina, keikia, bet gyvenime, ačiū Dievui, jokių išpuolių niekada nebuvo.“
A.U. „O už įžeidimus internete dažnai blokuojate žmones?“
M.Š.: „Kartais. Bet nebegaliu suvaldyti tokio dydžio auditorijos. Todėl priimu tiek blogus pasisakymus, tiek gerus. Anksčiau blogi žeisdavo, bet tiek jau prisiklausiau...
A.U. „Minėjote, kad turite draugų iš užsienio. Bet juk rašote lietuviškai, o jie nesupranta?..“
M.Š. „Tai kad ten nelabai yra ką skaityti. Daugiau nuotraukos. (Publika vėl kvatoja.)“
A.U. „Suprantu, kad jūsų pateikimas daugiau yra vizualinis, bet... Hmm, juokiasi visi daugiau negu iš mano paties pranešimo... O kaip jūs susirandate sekėjų tarptautinėje rinkoje?“
M.Š. „Nežinau, kaip susirandu, bet jau yra nemažai pasekėjų iš užsienio... Baikit jūs čia juoktis... Užtat gaunu pasiūlymų tapti reklaminiu veidu. Gavau pasiūlymą iš „Nikon“ – susisiekė Baltijos šalių atstovė ir pasiūlė.“
A.U. „Taigi didelis sekėjų skaičius turi materialią išraišką, tai nėra tuščias žodis. O jūsų darbo priemonė yra tik fotoaparatas?“
M.Š. „Fotoaparato neturiu. Fotografuojuosi telefonu. Yra ir profesionalių fotosesijų, bet žmonėms labiau patinka buitinės kokybės nuotraukos. Įdedi bet kokią, šiukšlių maišas į kadrą papuola ir visiems patinka. Žmonėms lengviau patikti darant nuotraukas negu rašant tekstus. Tekstą daug kas tingi skaityti, o nuotrauką iškart mato, supranta.“
A.U.: „Tai juokas nebepykdo?“
M.Š.: „Galbūt jau pripratau. Kaip ten bebūtų, bet dažnai pagalvoju, kad jau blogiau tai tikrai nebus.“
A.U.: „Mes čia su prodiuseriais galvojame, kad jei Monikai blogiausias gyvenime atsitikęs dalykas yra kalbėjimas prieš „žvengiančią“ tūkstantinę auditoriją, tai gyvenimas jau pavyko.“
M.Š.: „Todėl, kai mane keikia, pagalvoju: „Koks skirtumas. Aš kai kvėpuoju, daugiau uždirbu, negu kai jie prakaituoja.“
A.U.: „Man pasirodė, kad jūs vis tik žinote savo galimybių ribas ir nelendat, kur nereikia?“
M.Š.: „Nematėt laidos su A.Tapinu? Bet aš nebijau klysti. Žinau ne viską, nesu Dievas, bet nebijau kalbėti. Klysta tie, kurie daro.“
A.U.: „Jūsų pasirodymas čia (LOGIN 2015) buvo bene labiausiai aptariamas dalykas konferencijoje. Sakė, kad visai nusivažiavo ir t.t. Nemanėt, kad jei tiek prieštarauja, gal geriau išties neiti?“
M.Š. „Buvo mintis, kad prikalbėsiu kažko, ko nežinau. Bet pagalvojau, kad blogiau jau nebus. Visko jau esu prisidirbusi – ir nusidainavusi, ir šuoliavusi. Dabar filmuos mano realybės šou ir rodys internete, kaip gyvenu. Kaip ir sakiau – gausiu pinigus už tai, kad kvėpuoju.“
A.U.: Turite pasekėjų ne tik „Facebook“, bet ir „Instagram“. Kiek ten jų? Ar nemanote, kažkaip viso to vystyti toliau?“
M.Š.: „Instagram“ yra 40 tūkst. Man ir šie projektai labai daug laiko užima. Tiesa, buvo daugybė pasiūlymų – duoti tik savo veidą, kažkas viską už mane padarys. Bet aš nesutikau. Nes padaro ne taip, kaip noriu. Įsivaizduok, dabar aš pradėsiu rašyti už tave?“
Klausimas iš publikos: „Sakote, vis apsijuokiate per nežinojimą. Bet ar tai skatina pasidomėti ir sužinoti daugiau?“
M.Š. „Pas mus Lietuvoje iš klaidų visi tik juokiasi. O aš manau, kad reikėtų skatinti žmogų iš jų mokytis, o ne atimti bet kokį norą šaipantis.“
A.U.: „Dar kartą duotum A.Tapinui interviu?“
M.Š.: „Aišku, duočiau.“
