1862 metais anglų matematikas ir rašytojas Lewisas Carrollas iškylavo su savo bičiulio vaikais. Tada jam mintyse kilo siužetas, tapęs itin sėkmingos knygos pagrindu. Po kelerių metų pasirodė „Alisa Stebuklų šalyje“.
Kai daugiau nei prieš 150 metų L.Carrollas rašė šį ir šiandien tiek vaikus, tiek suaugusiuosius iš koto verčiantį kūrinį, nei interneto, nei juolab feisbuko nebuvo nė padujų. Ar tikrai?
Genialios knygos tuo ir žavios, kad jose dažnai glūdi ir tai, kas buvo prieš šimtą metų, ir tai, kas gali atsitikti tolimoje ateityje. Jeigu atidžiau įsiskaitytume į L.Carrollo aprašytą požeminę Stebuklų šalį, joje vykstančiose keistenybėse šį tą galėtume atpažinti.
Kur šiais laikais vyksta bene keisčiausi, labiausiai pakvaišę ir daugeliui įdomiausi dalykai? Bekraščiame urve, kurį mes vadiname feisbuku. Čia visi diskutuoja taip pagrįstai kaip Skrybėlius su Zuikiu Paikiu.
Čia akimirksniu gali virsti viskuo, išskyrus save. Čia net neužkandęs grybo gali tapti arba ugnimi besispjaudančiu milžinu, arba trijų centimetrų ūgio nykštuku, kartojančiu tiesas, kurių niekas negirdi.
Kaip šioje šiuolaikinėje Stebuklų šalyje atrodo aukščiausi šalies pareigūnai – prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius?
Kokiais L.Carrollo sukurtais personažais jie virsta nusileidę į feisbuko urvą? Ką jie ten veikia? Kokiu elgsenos stiliumi naudojasi? Kiek gerbėjų sudomina jų pastangos?
Nekreipkime dėmesio, kad daugelio jų feisbuko profiliuose žygdarbius atlieka ir kvailystes krečia visai ne jie, o jų pagalbininkai, viešųjų ryšių specialistai.
Alisa
Kai L.Carrollo knygoje Vikšras paprašė Alisos paaiškinti, kas ji esanti, Alisa atsakė: „Bijau, pone, kad negalėsiu paaiškinti, kas aš, nes, kaip matote, aš nesu aš.“
Kiek vėliau Alisa, užsiminusi, kad nenorėtų taip dažnai kaitaliotis, nusistebėjo: „Kokie keisti visi tie pasikeitimai! Visą laiką nežinai, kas iš tavęs po minutės pasidarys.“
Prezidentė D.Grybauskaitė feisbuke bene labiausiai ir panaši į Alisą. Lyg ir šiek tiek sutrikusi ne pačioje įprasčiausioje sau aplinkoje. Lyg ir besistebinti, kad, be sausokų pranešimų apie rimtus oficialiuosius susitikimus, čia galima parodyti ir dubenį su prisuktu medumi, ir sode sužydėjusias gėles.
Įvairiaspalvių gėlių prisegiota nuotrauka ir įrašas „Vasaros šėlsmas prie namų!“.
Gali net kilti nuodėminga mintis, kad išvydusi tokį įrašą ir pati D.Grybauskaitė, andai vadinta Plienine Magnolija, galėjo nustebti dėl savo vaikiškumo, šiltumo, atitrūkimo.
Pasirodo, toje tvirtoje ir griežtoje, valstybės pareigūnų galvas kapojančioje moteryje yra vietos ir bijūnų žydėjimui, ir medaus kopinėjimui, ir šypsenėlėms, ir mirksniukams. Bent jau Stebuklų šalyje, kurioje kartu su Alisa galima ištarti: „Visą laiką nežinai, kas iš tavęs po minutės pasidarys.“
Tokią nuostabą, šiokį tokį suglumimą ar sutrikimą liudija ir šauktukai, kurių yra kone kiekviename įraše, kai kuriuose net po kelis.
Be viso kito, šauktukas – ir savotiško nepasitikėjimo, abejonės sakoma tiesa ženklas. Ypač kai jis prilipdytas prie ne paties originaliausio teiginio.
„Vieninga, stabili ir patikima Europa yra mūsų tikslas ir siekiamybė!“ „Moderni ir auganti kariuomenė – didžiulis mūsų laimėjimas!“
Ar neatrodo, kad šauktukais stengiamasi išrėkti, iššaukti mintį, kuri lygiai taip pat būtų girdima ir be šauktukų?
Šiaip ar taip, visa tai feisbuko lankytojams patinka. D.Grybauskaitės profilis turi 260 tūkst. sekėjų. Kitiems šalies politikams iki tokio populiarumo kaip Edmundui Malūkui iki L.Carrollo.
Kita vertus, D.Grybauskaitei dar yra ko siekti. JAV prezidentas Barackas Obama gali didžiuotis 44 milijonais sekėjų.
Paukštis Dodas
Vienoje L.Carrollo knygos vietoje Alisa su pele išplaukia iš klano ir užmezga pokalbį su įvairių keistų paukščių būriu.
Po kurio laiko pelė jos paklausė, kaip jaučiasi.
Kai Alisa atsakė, kad yra lygiai tokia pat šlapia ir nė kiek nepradžiūvusi, iškilmingai prabilo paukštis Dodas: „Tokiu atveju siūlau pasitarimą atidėti tolesniam laikui ir skubiai griebtis veiksmingesnių priemonių.“
„Kalbėk žmoniškai! – pertraukė jį Ereliukas Edas. – Aš nesuprantu nė pusės tų ilgų žodžių ir juo labiau netikiu, kad tu juos suprastum.“
Vyriausybės vadovas A.Butkevičius lygiai taip pat kaip paukštis Dodas savo feisbuko profilyje reiškiasi šiai erdvei ne visai tinkamu stiliumi. Perdėtai rimto, šaltoko, komplikuoto minčių dėstymo neatsveria net šypsenomis padabintos nuotraukos.
Netikite? Prašom tai, ko netgi paukštis Dodas pavydėtų: „Šios seniausios Lietuvoje asocijuotos verslo struktūros sukaktis harmoningai įsilieja į mūsų Nepriklausomybės šimtmečio istoriją, liudija apie jaunos valstybės ekonomikos politiką, telkiant ir stiprinant verslą bei skatinant užsienio prekybą, atspindi mūsų visą valstybės ūkio raidą.“
Visais kitais atvejais, kurie nesusiję su darbo reikalais, A.Butkevičius yra ganėtinai nuspėjamas. Jis arba sveikina sportininkus su laimėjimais, arba linki visokių gerovių valstybinių švenčių proga, arba skelbia nuotraukas su žmona.
Būtent šiose nuotraukose užfiksuotos akimirkos – atostogos kalnuose ar apsilankymas festivalyje „Kino pavasaris“ – šiek tiek pagyvina šiaip gana susikausčiusio žmogaus portretą, išryškėjusį feisbuko urve.
Gyvumas, laisvumas, drąsesni įrašai A.Butkevičiui tikrai padėtų padidinti sekėjų skaičių. Sutikite, šiek tiek daugiau nei 3000 kaip premjerui – juokingai mažai.
Jei paukščiui Dodui pavyko išsilaisvinti iš sudėtingos kanceliarinės kalbos, kas žino, gal ir A.Butkevičius pasimokys iš jo?
Miegapelė
Alisa priėjo namą. Po medžiu stovėjo stalas, prie kurio Zuikis Paikis ir Skrybėlius gėrė arbatą. Tarp jų tupėjo ir padėjusi galvą ant stalo snūduriavo Miegapelė. Zuikis Paikis ir Skrybėlius šnekučiavosi atsirėmę į ją alkūnėmis kaip į pagalvėlę.
„Miegapelė vėl užmigo“, – tarė Skrybėlius ir kliūstelėjo jai ant nosies karštos arbatos. Miegapelė nepatenkinta papurtė galvą ir tarė neatmerkdama akių: „Žinoma, žinoma. Aš irgi tą patį norėjau pasakyti.“
Seimo pirmininkė L.Graužinienė feisbuko urve irgi tartum snūduriuoja, o kažkieno – galbūt sąžinės graužaties dėl senokai paskelbto ankstesnio įrašo ar šokio su JAV Atstovų Rūmų pirmininku Johnu Boehneriu – pažadinta pliūpteli neprilygstamu savitumu žaižaruojančią mintį: „Žinoma, žinoma. Aš irgi tą patį norėjau pasakyti.“
Ką turiu omenyje? Kad ir tokį pasažą: „Žiauri 1940-ųjų okupacija ir ciniškas, suplanuotas lietuvių tautos genocidas yra skaudi istorinė tiesa.“ Arba: „Antrasis pasaulinis karas – daugiausia žalos padaręs karas žmonijos istorijoje.“ Tesinori pritarti: „Žinoma, žinoma.“
Lygiai taip pat L.Graužinienė pranešė daugumai jau girdėtas naujienas apie lietuvių sportininkų iškovotus medalius Baku vykusiose Europos žaidynėse.
Dar Seimo pirmininkė kone kas trečiame įraše primena, kad yra labai tikinti politikė.
„Tikiu Monikos ir Vaido sėkme „Eurovizijoje.“ „Tikiu, kad po šio vizito JAV bendradarbiavimas su Lietuva saugumo ir gynybos klausimais dar labiau sustiprės“. „Tikiu, kad Alfonso Svarinsko nuveikti darbai bus perduoti ir ateities kartoms.“ „Tikiu, kad mano įteikta Lietuvos vėliava kariams primins svarbiausią šalies tikslą – išsaugoti taiką.“
Tiesa, tas tikėjimas ne visada padeda Stebuklų šalyje. Štai birželio 30-ąją pasibaigus Seimo pavasario sesijai L.Graužinienė blykstelėjo, kad ir Lietuvoje gali būti užsienio: „Vasaros laikotarpiu didesnį dėmesį skirsiu užsienio politikai, esu numačiusi išvykas į Lietuvos regionus, noriu artimiau pabendrauti su žmonėmis.“
Akivaizdu, kad atsargokas, sausokas, labiau kanceliarinis negu nuoširdus stilius L.Graužinienei feisbuke neprideda pridėtinės vertės. Tai liudija ir sekėjų skaičius – apie 1900. Tiesa, L.Graužinienės profilis gyvuoja mažiau nei metus.
Češyro Katinas
Vienoje L.Carrollo knygos vietoje Alisa atsidūrė didelėje virtuvėje, kurioje verdama sriuba. Kadangi į ją buvo priberta per daug pipirų, visi čiaudėjo, išskyrus virėją ir didelį katiną, kuris sėdėjo šalia židinio išsišiepęs ligi ausų.
Tai buvo Češyro Katinas. Jis vis išnirs tarsi iš niekur, kai Alisa to nesitikės ar kai jai labai reikės su kuo nors pasikalbėti.
Češyro Katinas net sugeba išnykti pamažėle – iš pradžių dingsta uodega, o paskiausiai šypsena.
„Tai bent. Mačiau daug nesišypsančių kačių, bet katės šypsena be katės? Kaip gyva nieko keistesnio nesu mačiusi“, – nustebo Alisa.
Kai kurie R.Šimašiaus feisbuko puslapio lankytojai kartais irgi gali pasijusti lyg Alisa: šypsena yra, o sostinės mero kaip ir ne. Stebuklas? Ne visai.
Tiesiog ten, kur kiti regi problemą ar rūpestį, R.Šimašius ieško progos išnykti ir palikti tik šypseną. Jei kiti čiaudo, piktinasi, rūstauja ar kritikuoja, R.Šimašius rodo Češyro Katino optimizmą ir šypsodamasis sukasi iš įvairių patogių ir nepatogių padėčių.
„Įspėju – jei dar kas nors norėsit kabarotis ant Žaliojo tilto postamentų, jums gresia įklimpti į dar tik bestingstantį betoną“, – R.Šimašius pakomentavo internete paplitusią nuotrauką, kurioje vilniečiai vaizduoja Žaliojo tilto skulptūras, ir palydėjo ją mirksniuku.
R.Šimašius nebijo ne tik mirksniukų, bet ir šypsenėlių, net vadinamųjų „haštagų“. Dažniausiai jam būna „#smagu“.
Bet tą smagumą Vilniaus merui sunkoka paslėpti, kai jis prabyla apie sudėtingesnius procesus ar tragiškus įvykius. Kalba lyg ir rimtai, bet vis tiek tarsi šypsosi.
Kiek besuksi, per 35 tūkst. sekėjų turintis R.Šimašius – bene tikriausias feisbuko urvo gyventojas. Iš šalies politikų jis bene geriausiai išmano socialinių tinklų žaidimo taisykles ir galią.
Ir iš įvairių padėčių sukasi gudriai. Kaip tikras Češyro Katinas.
Ko feisbuke labiausiai trūksta mūsų šalies politikams?
Drąsos. Kadangi socialiniai tinklai – kone vienintelė erdvė, kurioje dar nesukurtos politikų etiketo taisyklės, kažin ar valdžios pareigūnai turėtų feisbuke elgtis lyg susitikime su B.Obama. Kas trukdo, tarkime, savaitgalį pranešti, kad lankeisi kokiame nors bare?
Įžvalgų. Aukščiausių šalies pareigūnų feisbuko profiliuose vyrauja fasadiniai dalykai – nuotraukos iš oficialių susitikimų, sveikinimai įvairiomis progomis, banalokos pastabos. Originalių įžvalgų, kurios sukeltų diskusijas, čia reikia ieškoti su žiburiu.
Asmeninio gyvenimo. Kažin ar politikų įvaizdžiui labai pakenktų didesnis atvirumas. Pomėgiai, laisvalaikis, atostogos, juokingi nutikimai darbe tik pagyvintų apkerpėjusį fasadą.
Įvairovės. Išskyrus kelias išimtis, aukščiausi pareigūnai bent feisbuke nedemonstruoja savo mąstymo platumo, požiūrių įvairovės, asmenybės atspalvių.
Kultūros. Apie dalykus, susijusius su kultūra, net neverta kalbėti. Atrodo, kad politikai neskaito knygų, nesilanko spektakliuose, koncertuose. Tik iš pareigos atidaro kokią mugę ar festivalį. Tarkime, citata iš skaitomos knygos ne tik parodytų politiko siekį lavintis, bet ir greičiausiai sudomintų ta knyga jo sekėjus.
Sekėjų. Kiekvienam žmogui, užsiregistravusiam feisbuke, norisi daugiau sekėjų. Dėl jų neriamasi iš kailio. Kad ir kiek politikas turėtų sekėjų, jų niekada nebus per daug. Kas vilioja sekėjus? Labai dažnai – išradingumas ir originalumas.
