Net kišenėje turėdamas nedaug pinigų gali sukurti šventę. Įspūdingą meninę instaliaciją Balsiuose sukūręs Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstytojas ir meno veiklos organizatorius 32 metų J.Daveika apgailestavo, kad kūrėjai pernelyg susitelkę į materialius dalykus.
Todėl dažnai net ir nepradėję kurti jie dūsauja, kad nėra pinigų. Galbūt dėl to ir Vilnius šiemet prieš Kalėdas kiek kukliau papuoštas, nei būdavo ankstesniais metais?
Vis dėlto J.Daveika įsitikinęs, kad prieš kitas šventes sostinė bus puošnesnė. Jis sakė jau turįs minčių, kaip papuoš miestą prieš kitas Kalėdas.
– Kodėl išskirtinei Kalėdų eglei pasirinkote Balsius – rajoną sostinės pakraštyje? – paklausė J.Daveikos „Sostinė“.
– Aštuonerius metus esu ne tik dėstytojas, bet ir visuomeninės veiklos organizatorius, atsakingas už studentų kūrybines dirbtuves, žaibiškus sambūrius („flashmob“), įvairius renginius.
Aišku, nemažai jų vyksta reklamuojant aukštąją mokyklą, kad sudomintume būsimus studentus.
Mūsų didžiausia balionų mozaika ir didžiausia blykstė iš kompaktinių plokštelių jau tapo Lietuvos rekordais.
Šiemet savivaldybė kolegiją pakvietė siekdama paįvairinti Kalėdų renginius tolimesniuose sostinės rajonuose. Pasirinkome Balsius, nes bendradarbiaujame su vietos progimnazija.
Tai naujoviška mokykla, pastatyta viešosios ir privačios partnerystės principu.
– Kaip kilo tokios meninės instaliacijos sumanymas?
– Kad minant dviračius kas nors įsižiebia, nėra labai naujas sumanymas. Pasaulyje tai jau matyta.
Prieš porą mėnesių su studentais teko lankytis šviesos festivalyje Lenkijoje. Ten matėme, kaip minant dviračius įsižiebia gėlės ant žemės.
Tai prisiminę pradėjome galvoti: savivaldybė pastaraisiais metais labai skatina dviračius, tad pasinaudojome savivaldybės partnerio „Dropbyke“ dviračiais. Juolab kad kolegijoje turime ne tik dizainerių, programavimo specialistų, bet ir technikų, elektronikų.
Mums ir kitoms mokykloms projektui įgyvendinti savivaldybė skyrė nedaug lėšų. Kai pristatėme meninės instaliacijos idėją, savivaldybėje daug kas stebėjosi, kaip ją įrengsime už tokius mažus pinigus.
Tad teko pasitelkti pažįstamus, galvoti, kur pigiau nusipirkti elektros lempučių, gauti dviračių.
O paskui su aktyviais kolegijos studentais pradėjome mąstyti, kaip įrengti eglę, ir akys užkliuvo už kupolo šalia progimnazijos pastato. Pamanėme, kad geresnės konstrukcijos eglei nerasime. Sunkiausia buvo paskutinė savaitė prieš eglės įžiebimo šventę. Nieko daugiau neveikėme – tik konstravome, montavome.
Gerai, kad neprasti orai pasitaikė, tik pirmą dieną lijo.
– Įgyvendindami projektą susidūrėte su popierizmu – teko prirašyti krūvas raštų?
– Taip, iškilo visokių sunkumų. Eglę reikėjo apdrausti, nes šalia – mokyklos pastatas. Teko pasirašyti įvairiausias sutartis, perdavimo aktus, netgi derinti elektros schemas.
Keli teisininkai tikrino kiekvieną žodį, perrašinėjo. Tai atėmė daugybę laiko.
Tačiau supratome, kad eglė iškils prie mokyklos, ir ji neturi kelti pavojaus.
Tas popierizmas daug ką stabdo. Vienas dalykas, kai esi nedidelio renginio organizatorius, visai kas kita – kai įgyvendini didesnį projektą. Niekas nenori prisiimti atsakomybės, bando jos naštą užkrauti kitam.
Apie tai ne kartą pasakojo draugai, kolegijos bendradarbiai. Popierizmas – didelė kliūtis.
– Įžiebę eglę sulaukėte daug gražių žodžių. Ar dabar negaila, kad tokia eglė iškilo atokiai esančiuose Balsiuose ir ją pamatys ne visi vilniečiai?
– Negaila. Kai mus pasikvietė savivaldybė, nemanėme, kad instaliacija bus tokia graži. Entuziazmo netrūko, bet nebuvome dideli optimistai.
Savivaldybės atstovai turbūt taip pat mums būtų skyrę kitą vietą eglei, jeigu būtų neabejoję, kad mums taip pavyks. Kita vertus, savivaldybė ir planavo į Kalėdų šurmulį įtraukti miesto pakraščius.
Be to, manau, kad šis projektas – ne paskutinis ir kitais metais vėl ką nors kursime. Jau ir minčių turiu.
– Kokių idėjų galėtumėte pasiūlyti Vilniui, kad miestas per Kalėdas vėl garsėtų pasaulyje?
– Idėjų yra, bet mūsų bėda ta, kad esame įpratę pirmiausia viską skaičiuoti pinigais. Pas mus kūrėjai nekuria dūsaudami, kad nėra pinigų. Skamba kaip paradoksas?
Aišku, materialiniai dalykai taip pat svarbu. Bet kai mąstai, tai ir sumąstai. O kai nuperki – tai nuperki.
Per metus įgyvendiname po 10–15 didesnių projektų ir vis sugalvojame ką nors nauja.
Manau, svarbiausia – netradicinis požiūris, nepatingėti tris dienas iš eilės kartis ant eglės ir ją puošti.
– Vis dėlto reikėtų paminėti ir nematerialius dalykus. Ar studentai yra miesto patriotai – jie gali dirbti už dyką?
– Meluoti ar sakyti tiesą? (Juokiasi.) Iš tiesų priversti studentą ką nors daryti už dyką nelengva. Vieną kartą atsilyginant už darbą užtenka įteikti megztinį su kolegijos emblema, bet kitą kartą to gali nepakakti.
Štai keletą metų prieš Kalėdas bendradarbiaujame su picerijų tinklu, jam pasiūlome kokį netradicinį puošimo sprendimą. Už tai picerija atsilygina picomis. Ir vėl tai – „už kažką“.
Bet nereikia manyti, kad studentai tokie materialistai. Štai Valentino dienai rengiame žaibišką sambūrį – praeiviams dalijame balionėlius su linkėjimais. Į tokias akcijas studentus nesunku įtraukti.
Pastebėjau, kad jaunimas noriai įsitraukia į veiklą, kur reikia bendrauti su daugybe žmonių, kur nepersidirba.
Tačiau rimtesniems projektams įgyvendinti jau reikia pasukti galvą, ką pakviesti.
Tiesa, studentai, ypač būsimieji dizaineriai, pamažu supranta, kad kiekvienas renginys, kiekvienas projektas – tai įrašas į jo asmeninį CV, kuriuo vėliau kabinantis į gyvenimą galima sėkmingai pasinaudoti.
Reikia minti penkis dviračius
Pasitelkę elektronikos žinias ir kūrybingumą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentai su J.Daveika priešakyje sukūrė originalią 6 metrų aukščio Kalėdų eglę, šviečiančią pasitelkiant žmonių minant dviračius sukuriamą energiją.
Išskirtinės eglės formos meninė instaliacija Balsiuose buvo įžiebta praėjusią savaitę. Ji gyventojus džiugins visą švenčių laikotarpį.
Eglė įrengta ant Balsių progimnazijos vaikų žaidimo aikštelės kupolo karkaso, jį apjuosus tampria kelių spalvų ir atspalvių medžiaga. Eglė įsižiebia minant penkis elnio formos dviračius.
Vienu dviračiu galima uždegti vieną penktąją medžio šviesų, o norint įžiebti visą eglę reikia penkių žmonių energijos. Jei dviračiai neminami, instaliacija automatiškai persijungia į budėjimo režimą ir švyti silpnesne šviesa.
Norint įžiebti eglę, reikia pasiekti maždaug 10 kilometrų per valandą dviračio mynimo greitį. Vis dėlto mynimas nereiškia važiavimo ratu aplink eglę: dviračių ratai yra pakelti, todėl judėjimas vyksta vienoje vietoje.
