Persikėlęs gyventi į Vilnių džiaugiausi didmiesčio privalumais – pramogomis, naktiniu gyvenimu, rytine kava už 7 litus popieriniame puodelyje, o ypač tuo jausmu, kad čia galima kažko pasiekti. Tačiau šis paketas turi ir ne tokių malonių priedų: didesnės kainos, tonos betono ir asfalto, spūstys keliuose, eilės parduotuvėse...
Sakysite, žmonės patys renkasi, ko nori – miesto perspektyvų ar kaimo ramybės? Nebūtinai. Tik ne XXI amžiuje.
Kai savaitgalį sėdėjau prie ežero ir žiūrėjau į nejudančią plūdę, svarsčiau, ar ateis toks laikas, kai darbo vietos persikels į paežeres? Ar tai apskritai įmanoma? O gal to net nereikia – ėmę painioti darbą su laisvalaikiu nei padirbėtume, nei pailsėtume?
Protinis darbas žavus tuo, kad norint jį atlikti nebūtina sėdėti konkrečioje vietoje. Žinoma, yra išimčių, bet didelė dalis protinį darbą atliekančių miestiečių jį kuo puikiausiai galėtų dirbti būdami namuose ir nauda būtų abipusė.
Darbuotojui nereikia kiekvieną rytą ruoštis į darbą, gaišti laiko spūstyse, o užduotis jis gali prisitaikyti prie savo poreikių. Vieni darbingi jaučiasi ryte, kiti – dieną, treti – vėlai vakare ar net naktį. Be to, kai kurias užduotis (pavyzdžiui, kūrybines) geriau sekasi atlikti nedarbinėje aplinkoje. Tuo metu darbdavys išlošia, nes jam nebereikia įrengti ir prižiūrėti tiek daug darbo vietų bei kitų erdvių.
Suprantu, viskas nėra taip paprasta ir kiekvienas darbas turi savų niuansų: vienur svarbus darbuotojų tiesioginis bendravimas, kitur – sistemų saugumas ar prieiga prie specialios įrangos. Be to, ne tiek daug verslininkų linkę visiškai pasitikėti savo darbuotojais ir jų atsidavimu darbui.
Tačiau mane stebina verslininkų atsparumas naujovėms. Kelios didelės Lietuvos kompanijos jau kelerius metus birželio viduryje kviečia bent kelioms valandoms darbo vietą perkelti ten, kur jie jaučiasi patogiau – į gamtą, kavinę ar bent ant suoliuko šalia darbo. Tuo metu dalis jų darbuotojų taip ir padaro, bet viskas tuo ir baigiasi.
Dirbti iš namų nesiveržia ir patys žmonės. Atrodo, kad taip sunkiau susikaupti, dėmesį atitraukia kiti „reikalai“ (neplauti indai, nešluotos grindys, nevalyti langai...), o jei darbdavys nemato, kad esi darbo vietoje, tai jam ir neįrodysi, kad vieną formulę skaičiavai dvi valandas. Be to, žmonėms svarbu bendrauti su kitais žmonėmis, palaikyti socialinius ryšius.
Visgi aš tikiuosi, kad ateis toks laikas, kai į darbovietę visi (na, gerai, daugelis) galėsime atvažiuoti tik iškilus poreikiui, o kasdienius darbus atliksime ten, kur mums patogu, ir tada, kai mums patogu.
Sakysite, ilgai teks laukti? Galbūt. Bet sąlygos tam jau yra. Šviesolaidžio kabeliai apraizgę ne tik didmiesčius, bet ir mažesnius miestelius, 4G ryšiu bent du operatoriai yra padengę daugiau nei 70 proc. šalies teritorijos, o ten, kur jis neveikia, galima „pasigauti“ 3G. Mobiliojo interneto kainos taip pat nesikandžioja ir, panašu, po kelerių metų gali susilyginti su „laidiniu“ internetu.
Tereikia mūsų noro ir kitokio darbdavių požiūrio. Nes paskatų ir taip užtenka. Kad ir tos pačios spūstys – dabar jų sezonas eina į pabaigą, bet ateis ruduo ir vėl niūriais veidais „pjausim sankabas“.
