Gal kažkam pasirodytų keista, tačiau būtent šie jų žodžiai geriausiai įtikina – Nacionalinis kibernetinio saugumo centras dirba gerai ir mums bus naudingas. Tai, kad jo vadovas nežiūri į savo pareigas ir pasiekimus pro rožinius akinius, turėtų kelti didžiausią nerimą ir šalies, kurios pirmojo televizijos kanalo žurnalistai, neįleisti į spaudos konferenciją, savo prielaidas kurpė stovėdami už Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vartų.
„Šiandien atidaromos patalpos sudarys geresnes darbo sąlygas specialistams ir leis dar geriau užtikrinti užduočių, kurios keliamos Kibernetinio saugumo centrui, įvykdymą. Ir tai – tik kibernetinio saugumo ledkalnio viršūnė. NATO mastu ir kiekvienoje šalyje veikianti sistema užtikrins, kad mūsų kibernetinė erdvė bus saugesnė“, – kalbėjo Juozas Olekas.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir įleisti žurnalistai pamatė tik mažą susirinkimų patalpą su jai per dideliu vaizdo projektoriumi ir uždarytas Kibernetinio saugumo centro duris. Ant jų pritvirtintos skelbiančios įstaigos pavadinimą lentelės atidengimas ir tapo renginio priežastimi. Tos durys atsivėrė tik akimirkai, kai atidengęs lentelę ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius su krašto apsaugos ministru, Kibernetinio saugumo centro vadovu bei keliais užsienio svečiais ir NATO karininkais skubiai žengė į mums uždraustų patalpų vidų.
„Noriu Lietuvos žmonėms paskelbti , kad centras ne tik atidarytas, bet ir veikia. Esame dabar kiaurą parą visiškai pasirengę ginti mūsų sistemas nuo įvairiausių kibernetinių įsibrovėlių“, – užtikrino R.Černiauskas.
Centre jau dirba per 80 proc. personalo, sistemos realiai veikia, jau išbandytos ir atakų metu. Į klausimą, kodėl centras atidaromas taip vėlai, Juozas Olekas atsakė, kad užtruko, nes norėjo padaryti gerai, reikėjo žinių, o skubos darbai...
„Išpuolių skaičiaus vardyti nenorėčiau, bet jų skaičius auga maždaug 20 proc. per metus. Incidentų yra beveik visose sistemose, kurias stebime. Faktiškai tinklų, kurių saugos įsilaužėliai negalėtų įveikti, deja, nėra. Nustatome, kokie kompiuteriai dalyvauja, o kas rengia atakas – tai jau teisėsaugos institucijų reikalas“, – sakė Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas.
Svarbiausia šiandien tai, kad anksčiau tik kariuomenės kibernetiniu saugumu rūpinęsis centras tapo nacionaliniu. Tai reiškia, kad jis nuo įsibrovėlių saugo nebe tik karinius tinklus, bet visą Lietuvos kibernetinę erdvę. Lietuvos įstaigos daugybę metų savo interneto sistemas statė bet kaip, Nacionalinis kibernetinio saugumo centras turės tose džiunglėse įvesti tam tikrą tvarką.
„Centro tikslas – būti vienam Lietuvoje, kad būtų tiksliai aišku, kas yra atsakingas“, – sako R.Černiauskas.
Tai, kad pašaliniai nepamatys ten dirbančių specialistų veidų, negalės suskaičiuoti, kiek ten darbo vietų, – puiku. Šiaip ar taip, net NATO jau pripažino, kad kibernetinė erdvė ir joje vykstantys karai yra tokie patys svarbūs, kaip realaus pasaulio mūšių laukai.
Ir dėl to kyla klausimas: kodėl sužinoti, kokią įrangą pirko Kibernetinio saugumo centras, net lengviau, negu iš žmonos išgauti, kiek vakar ji išleido parduotuvėje?
Kai tiesiog vartydamas Krašto apsaugos ministerijos viešųjų pirkimų ataskaitas gali tiksliai pamatyti, kad birželį Kibernetinio saugumo tarnyba iš vienos UAB pirko nešiojamąjį kompiuterį už 5636 eurus, iš kitos – stacionarų už 17 tūkst. eurų, minčių apie saugumą kyla įvairių.
Suprantu, viešumas demokratijai svarbu. Bet jei atvirai pateiki duomenis, kokios įmonės ir kokius darbus bei už kiek atliko patalpose už saugomų durų, ar yra prasmė tas duris taip akylai saugoti? Juk ir už vartų likusių žurnalistų šalis turi darbuotojų, labai gerai mokančių daryti išvadas iš atvirų viešųjų duomenų.
