Tiesa, visas mūšis vyko tik kovotojų išmaniuosiuose telefonuose – bet kartu ir realiose Vilniaus gatvėse, nes visas šis įvykis buvo dalis išplėstosios realybės (angl. augmented reality) žaidimo „Ingress“, o jei tiksliau – tam tikras čempionatas ar olimpinės „Ingress“ žaidynės, daugmaž kas ketvirtį metų vykstančios vis kituose pasaulio miestuose.
„Ingress“ kūrėjai – tai kompanija „Niantic Labs“. Taip, ta pati, kuri paleido į pasaulį ir „Pokemon Go“, tik štai pokemonai gimė ir – panašu, jau ir mirė – 2016-aisiais, o „Ingress“ startavo 2012-aisiais ir yra žaidžiamas iki šiol.
Beje, įdomi detalė – visų pokemonų stotelių bei sporto salių lokacijos buvo perimtos iš „Ingress“ pasaulio, ir tas lokacijas įkūrė patys „Ingress“ žaidėjai.
Progresas prieš atsargumą
„Ingress“ pasaulis – tai mokslinės fantastikos pasaulis. Trumpą žaidimo pasaulio legendą galima būtų apibūdinti taip:
Vieną dieną buvo pastebėta, kad į mūsų realybę pradėjo skverbtis nežinoma nauja energija, žaidimo pasaulyje pavadinta Egzotiška Materija (angl. exotic matter). Dar vėliau pradėjo ryškėti, kad už viso to slypi Formuotojai (angl. Shapers) – galbūt ateiviai, o gal būtybės iš paralelinės erdvės ar dar nežinia kas.
Ir čia žmonija suskilo į dvi frakcijas: vieni – Nušvitusieji (angl. Enlightened, žymimi žalia spalva) nusprendė, kad naujovėmis ir jų suteikiamomis galimybėmis galima sukurti šviesesnę žmonijos ateitį, o kiti – Pasipriešinimas (angl. Resistance, žymimi mėlyna spalva) – traktavo tai kaip ateivių sąmokslą užkariauti žmoniją, kuriam, savaime suprantama, privalu priešintis.
Tad žaidimas būtent taip ir veikia: žaidėjai, pasirinkę jų požiūrio taškui artimesnę pasaulėžiūrą (ar tiesiog tą pusę, kurioje žaidžia daugiau jau esamų draugų) renkasi vieną pusę, ir stoja į kovą prieš kitą.
Žaidimo pasaulyje, matomame išmaniojo telefono ekrane, taip pat egzistuoja vadinamieji portalai – žaidimo objektai, kurių koordinatės sutampa su išskirtinėmis realaus pasaulio vietomis: skulptūromis, žymesniais pastatais (bibliotekomis, pašto biurais, rūmais, fontanais, visokiais turistiniais objektais ir pan.) ar šiaip neįprastesnėmis vietomis mieste ar už jo ribų.
„Ingress“ žaidėjai stengiasi perimti šių portalų kontrolę, o užėmus tris portalus – sukurti iš jų Kontrolės Lauką (angl. Control Fields). Pagal žaidimo siužetą, teritorijos gyventojai, esantys šiuose laukuose, tampa lojaliais lauką kontroliuojančiai frakcijai ir pagal tai skaičiuojamas viso pasaulio balansas – kuris, žinoma, nuolat svyruoja.
Tad apibendrinant – „Ingress“ yra taktinis-strateginis realaus laiko geolokacinis žaidimas, kuriame labai svarbu žaidimas komandoje, veiksmų planavimas ir koordinavimas, išteklių logistika ir dar daug visokių aspektų. Jei prilygintume „Pokemon Go“ ir „Ingress“ kortų žaidimams, pokemonai yra „karas“ ar „durnius“, o „Ingress“ – pokeris ar bridžas.
Be abejo, „Ingress“ žaidime pasitelkiama ir psichologija bei kai kurie kariniai elementai – apgaulingi manevrai, dezinformacija, žvalgyba, kontržvalgyba ir panašiai.
Vilniaus Anomalija
Kas keletą mėnesių pasaulyje organizuojamos vadinamosios Anomalijos – kažkas panašaus į čempionatą ar olimpines „Ingress“ žaidynes, kurios tą pačią dieną vyksta keliuose didmiesčiuose visame pasaulyje, ir viso pasaulio mastu skaičiuojama, kuri pusė laimi – Nušvitusieji ar Pasipriešinimas.
Lapkričio 11-ąją Anomalijos vyko Čikagoje, Majamyje, Naujajame Orleane, Romoje, Sofijoje, Vilniuje, Melburne, Seule ir Surabajuje. Kaip jau minėta, Vilnius sulaukė kiek daugiau nei tūkstančio žaidėjų iš daugiau nei dešimties šalių.
„Pamaniau sau – niekada nesu buvusi Vilniuje, miestas atrodo įdomus, o dar ir mano draugas norėjo atvykti čia. Ir štai aš čia“, – šypsosi Cordula iš Hamburgo, kuri dirba farmacijos technologijų srityje ir sakosi mėgstanti susipažinti su naujais žmonėmis bei keliauti po dar nelankytas vietas. Vokietė „Ingress“ žaidžia vos metus, bet per tą laiką vien dėl žaidimo aplankė apie 25 miestus.
„Vilnius – tai tobulas neįtikėtinos architektūros ir senų namų derinys. Man ypatingai patiko, kad čia dar ne viskas renovuota, kad jūs čia turite smulkių parduotuvėlių, o ne tą amerikietiškąjį stilių, kurį randame daugumoje didmiesčių. Be to, vilniečiai – labai puikūs, draugiški žmonės. Na ir, žinoma, patrauklios maisto, viešbučių ir transporto kainos“, – dalijosi įspūdžiais žaidėja, taip pat paminėdama, kad ką tik įvykusi Anomalija Vilniuje jai patiko daug labiau už ankstesnį analogišką renginį Kiolne.
Žaidimas, priverčiantis pažinti miestą
„Ingress“ – tai labai gera priežastis keliauti. Su „Ingress“ pamatai ne tik miesto centrą ar populiariausias turistines vietas, bet ir tikrąjį miesto veidą“, – apibendrina žaidimą Cordula, per savo žaidėjos karjerą pėsčiomis iki šiol nuėjusi 1378 kilometrus (žaidimo aplikacijoje veikia atstumo skaičiuoklė, atpažįstanti, kada žaidėjas vaikšto, o kada jau keliauja transporto priemone). Nors tokie atstumai neturėtų stebinti – tarp lietuvių žaidėjų yra tokių, kurie iki šiol jau yra nupėsčiavę daugiau nei 8000 kilometrų. Žinoma, ne per vienerius metus.
Vilniuje vaikščiojimo praėjusį savaitgalį buvo taip pat daug – vietiniai gyventojai jau buvo atkreipę dėmesį ir stebėjosi dešimtimis užsieniečių grupių, vaikščiojančių ar net bėgiojančių įbedus nosis į telefonus. Veiksmas daugiausia vyko Senamiestyje, Gedimino prospekte ir prie Nacionalinės Mažvydo bibliotekos. Žaidėjai skaičiuoja, kad per Anomaliją jie įveikė nuo kelių iki keliolikos kilometrų.
Anomalijos žaidynės truko vos keturias valandas – nuo 17 val. iki 20 val., bet jai ruoštasi mažiausiai prieš mėnesį: rengta strategija, planuotos operacijos, rinkti ištekliai. Beje, įdomu tai, kad vietoje žaidžiantiems žaidėjams dažniausiai nuotoliniu būdu vadovauja kitas žaidėjas, dažniausiai iš kitos šalies. Šis asmuo, žaidime vadinamas operatoriumi, žaidimo žemėlapyje realiu laiku stebi portalų būklę, priešų judėjimą ir kitus žaidimo parametrus ir pagal tai siunčia vietinių žaidėjų pajėgas į reikiamas lokacijas. Tad tokiu būdu vietiniams lietuviams, atvykusiems lenkams bei vokiečiams gali vadovauti čilietis, nė karto nebuvęs Vilniuje, bet stebintis veiksmą savo namų kompiuteryje, rusams ir prancūzams – ukrainietis, švedams – venesuelietis ir t.t.
„Taip, „Ingress“ žaidimas yra kažkiek trivialus, bet mane nepaprastai žavi žaidėjų bendruomenė, – pasakoja kitas į Vilnių atvykęs žaidėjas, 46 metų Toralvas, taip pat iš Hamburgo, kur žinomoje kompanijoje „McAfee Labs“ dirba IT saugumo specialistu. – Juk suorganizuoti kokią ypatingesnę operaciją – pavyzdžiui, sukurti Kontrolės Lauką, uždengiantį viso miesto ar net šalies teritoriją, – reikia vieningo šimtų žaidėjų iš kelių šalių bendradarbiavimo.“
Toralvas Vilniuje atliko komandos lyderio rolę. Galima sakyti, beveik seržanto: komandos lyderių užduotis – užtikrinti, kad jam patikėta komanda būtų ten, kur jos reikia ir darytų tai, ko prašoma, o ne chaotiškai blaškytųsi mieste.
Žemaitė, Frankas Zappa ir kunigaikštis Gediminas
Žinoma, visas veiksmas nesibaigė viena diena – net ir karščiausiems žaidimo gerbėjams vykti į kitą šalį tik dėl vienos dienos būtų brangokas malonumas. Tad antrąją dieną po Anomalijos paprastai rengiama Misijų Diena (angl. Mission Day).
Misijos „Ingress“ pasaulyje – tai iš anksto numatyti maršrutai, dažniausiai susiję tematiškai. Ši Misijų Diena Vilniuje buvo dedikuota žymiems žmonėms, palikusiems pėdsaką Vilniuje – maršrutai buvo sudaryti taip, kad vestų pro jų skulptūras.
Tokiu būdu maždaug tūkstantis užsieniečių bent jau šį tą sužinojo apie karalių Mindaugą, kunigaikštį Gediminą, Lauryną Stuoką-Gucevičių, Joną Žemaitį, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę ir dar 16 žymių Lietuvos asmenybių, o taip pat ir tai, kad vilniečiai mėgsta Johną Lennoną ir Franką Zappą.
Norint apeiti visus šiuos objektus reikėjo suvaikščioti 26 kilometrus, bet norint gauti virtualų Misijos dienos medalį, matomą žaidėjo profilyje (dėl jo žaidėjai dažniausiai ir dalyvauja Misijų dienose), užteko aplankyti 12 įžymybių. Vis dėlto, didelė dalis žaidėjų neapsiribojo minimumu ir azartiškai blaškėsi po Vilnių, rinkdami visas Misijas.
Apžvelgti Vilnių iš 20-ajame aukšte esančio balkono miesto svečius pakvietė ir Vilniaus savivaldybė. Nufotografuoti ar pasidaryti asmenukę žiemiškame rūke skendinčio Vilniaus fone panoro apie pusantro šimto svečių.
Dalis svečių – ypač atvykusių iš Rytų šalių – stebėjosi, kaip tokia oficiali miesto įstaiga, kaip savivaldybė, taip lengvai įsileidžia net ne miestiečius, o miesto svečius.
„Ingress“ yra judrus žaidimas, bet tuo pačiu jis gali būti ir neblogu koziriu miesto turizme, – pastebi vienos iš dviejų žaidimo frakcijų koordinatorius Vilniuje, Julius R. – Paskaičiuokime: Vilnių aplankė apie 1000 žmonių, ir kiekvienas jų čia paliko apie 100 eurų, neskaičiuojant apgyvendinimo išlaidų. O dauguma atvyko 3-4 dienoms, ir iš tų, kurie čia atvyko pirmąkart dabar – žiemą – jau ne kartą girdėjau, kad norės sugrįžti į Vilnių ir vasarą.“
Pasak Juliaus, kuris pats jau yra dalyvavęs 14-oje tokių Anomalijų, išplėstosios realybės žaidimas „Ingress“ gali būti ir šalies technologinio lygio reklama: „Buvo nemažai žaidėjų, kurie liko maloniai nustebinti mobiliojo ryšio greičiu, o tuo labiau – kaina. Kai kas žadėjo pasilikti lietuvišką interneto kortelę kitam vizitui.“
