Spalio 2 dieną pagaliau pasiekiau tai, ką jau seniai buvau užsibrėžęs – nugalėjau žaidime „Civilizacija 5“ sunkiausiu, „dievo“ (angl. deity) lygiu. Užtrukau kone mėnesį ir jau ketinau bent pusmečiui apleisti kompiuterinius žaidimus, kai sužinojau, kad visai netrukus bus išleista nauja šio žaidimo versija.
Spalio 21-oji, penktadienis, „Civilizacija 6“ starto diena. Žaidimas įdiegtas į kompiuterį, atsisveikinu su draugais iš realaus pasaulio ir keliauju dar kartą užkariauti virtualių žemių.
Pokyčių ir naujovių žaidime – išties nemažai. Pirmosiomis dienomis daugiau laiko praleidau ne plėsdamas miestus, tobulindamas technologijas ir stiprindamas armiją, o skaitydamas aprašymus, paaiškinimus ir bandydamas suprasti, ko žaidimas iš manęs nori.
Jei anksčiau užteko visus pajėgumus nukreipti į mokslą ir tikėtis geriausio, tai dabar taip lengvai išsisukti nebepavyks. Nuo šiol teks tolygiai tobulinti mokslą ir kultūrą, statant miestus iš anksto numatyti jų išplanavimą, skaičiuoti darbininkų poreikį, prekiauti ne tik su kitais miestais ir valstybėmis, bet ir šalies viduje, o prasidėjus karams – investuoti į pramogas.
Dalis šių pokyčių buvo netikėti. Dalis – labai laukti ir nudžiuginę. Keletas suglumino. Tačiau po 514 ėjimų, atėjus 2233 metams, galiu drąsiai konstatuoti: „Civilizacija“ tebėra labiausiai įtraukiantis strateginis žaidimas pasaulyje, o naujausia dalis – stiprus žingsnis į priekį. Ir aš vėl valdau visą pasaulį. Tiesa, tik kaip princas, taigi dar turiu kur tobulėti.
Lėtai, bet užtikrintai
„Civilizacijos“ serijos žaidimai išsiskiria tuo, kad čia nereikia skubėti. Tai – ėjimų strategijos žaidimas, kuriame kiekvienas žaidėjas paeiliui atlieka savo pasirinkimus. Kartais, kai esi viskuo patenkintas ir tiesiog lauki kokių nors statybų ar gamybos pabaigos, vienas ėjimas užtrunka mažiau nei minutę. Dažniausiai taip nebūna (jei nieko daryti nereikia, matyt, kažką darai blogai) ir tenka sugaišti nuo kelių iki keliolikos minučių. Imperijai plečiantis arba prasidėjus karui sprendimų priėmimas užtrunka dar ilgiau.
„Civilizacija 6“ – ne išimtis. Tik šis laiko rajūnas tapo dar įmantresnis, įdomesnis ir, tenka pripažinti, sudėtingesnis.
Ir jei žaidime „Civilizacija: už Žemės“ („Civilization: Beyond Earth“) didžiausi pokyčiai buvo grafiniai, o senbuviai tolimose planetose su ateiviais galėjo jaustis lyg namuose, tai „Civilizacija 6“ net veteranams taps neištyrinėta smėlio dėže.
Pradėję naują žaidimą savąjį avatarą galėsite rinktis iš 20-ies istorinių asmenybių – nuo Teddy Roosevelto, karalienės Viktorijos, caro Petro (spėju, pirmojo) iki Gandžio ir Kleopatros. Aš pasirinkau Norvegijos karalių Haraldą Hardradą, valdžiusį 1046–1066 metais (matyt, vikingų kraujas smegenyse kažką pramušė).
Nustatymuose galima pasirinkti žemėlapio tipą, dydį, konkurentų skaičių, pasaulio amžių, temperatūrą, jūros lygį, išteklių kiekį, taip pat nustatyti siektinų pergalių rūšis ir kt. Labiausiai pasigedau galimybės žaisti tikrąją Žemę primenančiame žemėlapyje – matyt, žaidimo kūrėjams pasirodė, kad toks žemėlapis žaidėjams suteikia pranašumų prieš dirbtinį intelektą.
Miestas – nebe viena plytelė
Pirmieji ėjimai – standartiniai: kariai siunčiami šniukštinėti apylinkių, įkuriamas miestas, prasideda statybos.
Anksčiau patyrę žaidėjai patardavo darbininkų mieste negaminti, o juos pasivogti iš miestų-valstybių paskelbus trumpalaikį karą, tačiau dabar ši taktika nebeveikia: vienas statybininkų dalinys gali atlikti tris darbus (arba penkis, jei turi specialią kortą, bet apie jas vėliau), po kurių tiesiog išnyksta ir reikia „gimdyti“ iš naujo. Miestai-valstybės tiek darbininkų, kiek prireiks žaidime, niekada neprigamins, o ilgai besitęsiantis karas labai kenkia reputacijai ir gali tapti priežastimi kitoms civilizacijoms tave užpulti.
„Civilizacija 5“ žaidimo pradžioje išsiversdavau su dviem-trimis darbininkais, kuriuos nustatydavau krapštytis automatiškai ir jie visai neblogai tvarkydavosi, kol aš kurpdavau mokslo tobulinimo ir pasaulio užkariavimo planus. Nuo šiol su darbininkais teks terliotis atskirai. Kadangi jų atliekamų darbų skaičius ribotas, kiekvieną užduotį reikia gerai apgalvoti, nes bereikalingas tokių pajėgų švaistymas reiškia gamybinių pajėgumų eikvojimą, o tai – kelias į pražūtį.
Beje, jei anksčiau vieno objekto statybos užtrukdavo nuo kelių iki keliolikos ėjimų, tai dabar viskas atliekama vos paliepus, per tą patį ėjimą. Ir, kadangi darbuotojų pajėgumai buvo apriboti, nuo šiol jie nebetiesia kelių – šis darbas patikėtas... prekybininkams. Tikrai, nestandartinis sprendimas. Senovėje kupranugariais ir arkliais kažkokius takelius gal ir pramindavo, bet juk šiandien fūristai asfalto nelieja.
Per daug nelendant į detales, tai reiškia viena: nori kelių šalies viduje – teks „pastumdyti“ prekybininkų, kad šie juos nutiestų. Tokia prekyba nėra labai efektyvi, bet tokia jau greitesnio judėjimo kaina.
Ir jei anksčiau apsimokėdavo kiekvieną žaidimo laukelį užpildyti fermomis, dirbtuvėmis, turgaus aikštėmis ir kitokiais patobulinimais, tai dabar bent kelias „plyteles“ teks palikti miestų plėtrai. Matote, anksčiau viskas tilpdavo pačiame mieste – ir teatrai, ir kareivinės, ir šventyklos, ir visa kita. Dabar pačiame mieste telpa tik keletas maistą ir gynybą stiprinančių pastatų, o visa kita išsikėlė į priemiesčius.
Nori mokslo proveržio? Įrenk universiteto miestelį. Reikia stipresnių karių? Statyk stovyklą su kareivinėmis ir turėsi. Ir taip su viskuo: šventyklos, dirbtuvės, gyvenamieji rajonai, švyturiai – viskas iškelta į greta miestų esančias teritorijas.
Sprendimas neįprastas, bet labai logiškas. Juk miestai plečiasi ne į aukštį, o į plotį. Be to, tai priverčia geriau apgalvoti, kokio pobūdžio specialiųjų statinių tau išties reikia, o kurie tik siurbs išteklius ir realios naudos neduos.
Keista (ir erzina) tai, kad žaidimo eigoje perkelti ar tiesiog panaikinti šių regionų neįmanoma. Net jei priešininkas kažką sugriauna, gali tik atstatyti. Taigi, pavyzdžiui, jei žaidimo pradžioje pasistatei oro uostą, tai išplėtus imperiją ir šiam oro uostui tapus beverčiu pakeisti jo, tarkim, pramogų erdve neįmanoma.
Greta mokslo – naujas medis
Kaip ir anksčiau, žaidime itin svarbų vaidmenį atlieka mokslas. Juk būtent jis skatina tobulėjimą. Taip pat ir karinį. Neskirsi dėmesio mokslui – teks strėlėmis gintis prieš tankus.
Tačiau dabar ne mažiau svarbi ir kultūra. Greta pasikeitusio technologijų medžio atsirado naujas, pilietinių inovacijų (angl. civics) medis, kurį apleisti ne mažiau pavojinga, nei nusispjauti į mokslą. Šio medžio vaisiai skinami kaupiant kultūros taškus.
Jei mokslas labiau orientuotas į ekonominį ir karinį tobulėjimą, tai pilietinės inovacijos skirtos „atrakinti“ tos pačios kultūros, politikos ir gerbūvio privalumus.
Dar vienas netikėtas ir labai sveikintinas sprendimas – tiek mokslo, tiek pilietinių inovacijų pasiekimus greičiau „nuraškyti“ galima atlikus tam tikrus veiksmus žaidime. Tarkim, nori greičiau išrasti valiutą – nutiesk prekybos kelią. Pastatei miestą ant jūros ar vandenyno kranto – greičiau išrasi jūreivystę. Nori skubiau pasirinkti politinę filosofiją – atrask tris miestus-valstybes.
Nors kai kurie tokių „pagreitinimų“ reikalavimai atrodo keisti (pvz., tapk taikiniu paskelbti karą; pastatyk statinį, kurio tau galbūt nereikia), pati idėja yra labai įdomi ir, dažnai, pravarti.
Grįžtant prie pilietinių inovacijų, jas tobulinant, be kita ko, suteikiamos specialios kortos, leidžiančios pasirinkti įvairių privalumų – nuo spartesnės gamybos, didesnių pajamų ar mažesnių išlaidų, iki stipresnės kariuomenės ir garsių žmonių taškų (vadinamieji „Great people“, vėlgi, turi savų privalumų – jie gali kažką sukurti, pastatyti ar tiesiog pakeisti šalyje). Kiek ir kokios rūšies kortų galėsi panaudoti, priklausys nuo pasirinktų politinių ideologijų.
Pasikeitė ir santykiai su miestais-valstybėmis: nuo šiol už įgyvendintas jų užgaidas ar kitus gerus darbus žaidime suteikiami pasiuntiniai. Kuo daugiau jų nukreipi į miestą-valstybę, tuo didesnė tikimybė, kad ji taps tavo siuzerenine valstybe.
Prakeikti „ameničiai“
Žaidime nebeliko civilizacijos laimės indekso. Kol plėčiau imperiją, džiaugiausi tokiu pokyčiu – pagaliau nebereikia statyti koliziejų ir kitų nenaudingų statinių. Pasirodo, be reikalo: laimės indeksą (buv. „Happiness“) pakeitė patogumai („Amenities“), kurie skaičiuojami ne visoje šalyje bendrai, o kiekviename mieste atskirai.
Kol nekariauji, gali apie tai negalvoti – žmonės neturi kuo labai piktintis. Bet vienas-kitas karo paskelbimas, užkariautas miestas ar pašalinta civilizacija, ir gyventojai bruzda: „Norim patogumų!“ Nesuteiksi – miestiečiai prieš tave sukils ir turėsi dar daugiau problemų. Taigi statai pramogų rajoną su tais pačiais beverčiais statiniais.
Blogiausia tai, kad surinkęs labai daug „karo kurstytojo“ („Warmonger“) taškų kai kuriems miestams tiesiog nebegali parūpinti pakankamai patogumų – pramogų kompleksas užpildytas, o „ameničių“ vis dar trūksta. Sprendimas – pramogų kompleksus statyti per kitus miestus ir įrengti juos kuo arčiau to, kuriame patogumų trūksta (kai kurie statiniai suteikia taškų ne tik „gimtajam“, bet ir gretimiems miestams).
Gaila, apie gresiančias problemas niekas neįspėjo prieš pradedant pirmąjį žaidimą, taigi jį baigiau sostinėje sukaupęs solidų patogumų trūkumą, -8 (naujų miestų užimtoje teritorijoje statyti negalima). Antrą kartą šios klaidos nekartosiu: bandysiu miestus statyti glaudžiau.
Dar vienas erzinantis dalykas – žemėlapyje išmėtytos archeologinės vertybės, kurias „paimti“ (ir atlaisvinti plytelę) gali tik archeologai. Juos galima „gimdyti“ tik mieste, kuris turi archeologijos muziejų. Vienas miestas gali sukurti tik vieną archeologą, kuris gali atlikti, berods, du darbus. Žaidimo pradžioje surinkti kelias vertybes nėra sudėtinga, be to, gauni kultūros taškų. Bet žaidimui įpusėjus ar einant į pabaigą, kai kultūros turi per akis ir daugiau nebenori, o kiekvienas žemės plotelis tampa aukso vertės, norisi tuos besimėtančius vazonus pervažiuoti buldozeriu.
Logiška, kad priešai – nelogiški
Pasiekęs visus galimus technologinius ir kultūrinius patobulinimus, puoliau ieškoti „Xcom Squad“ būrio, kuris buvo pristatytas „Civilizacija 5“ papildyme. Žaidimui einant į pabaigą šis itin galingas, greit ir toli persikelti galintis dalinys yra lyg dopingas. Deja, naujoje žaidimo versijoje jo neliko – teko viską taškyti senais gerais tankais, laivais ir lėktuvais.
Turėjau ir branduolinių ginklų, bet, jei ketini miestą pasilikti, jų naudoti neapsimoka – teritorija ilgam užteršiama, kariniams daliniams tenka ją aplenkti, kad nepastiptų, arba valyti su darbininkais, o tai ilgai užtrunka.
Tiesa, užsienio žiniasklaidos rengtose apžvalgose prisiskaičiau kritikos žaidimo dirbtiniam intelektui, neva jis elgiasi neracionaliai, neprognozuojamai (tarkim, be priežasties paskelbia karą, kurį pats pralaimi). Man tokie priekaištai pasirodė keisti – juk ir ankstesnėse žaidimo versijose jis buvo sunkiai prognozuojamas. Tarkim, man ne sykį karą buvo paskelbusios civilizacijos, su kuriomis ilgą laiką buvome pasirašę bendradarbiavimo sutartį ir kurios rimtesnių priekaištų man neturėjo. Toks jau žaidimas – turi ruoštis pačiam netikėčiausiam.
Visai kaip realybėje. Vieną dieną galingiausią pasaulio valstybę valdo racionalus liberalių pažiūrų žmogus, o kitą – imigrantus keikiantis, moteris grabinėjantis čepsius. Vieną dieną lauki permainų gimtinėje, kitą supranti, kad permainos bus visai kitokios nei tikėjaisi ir keliauji į parduotuvę užsipirkti alkoholio atsargų. Apie mešką rytuose jau net nekalbu.
Geriausia žaidimo akimirka: oro balionas vandenyje „susipakuoja“ į valtį. Nes skristi virš vandens – ne jo galioje. Užtat naikintuvai šimtą metų ratus suka netūpdami.
Subjektyvus įvertinimas: 9,5/10
