„Vandenynų verpetai beveik visada keliauja į vakarus, bet susiporavę jie gali judėti į rytus dešimt kartų didesniu greičiu, nei įprasti verpetai, tad jie perneša vandenį neįprastomis kryptimis“, – aiškina okeanografas Chrisas Hughesas iš Liverpulio universiteto. – „Aptikome porą verpetų, besisukančių priešingomis kryptimis ir susijusių tarpusavyje taip, kad jau pusę metų keliauja kartu per visą Tasmanijos jūrą.“
Šios kartu besisukančių verpetų poros vadinamos modonais, ir nors mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį prognozavo, kad jie gali susiformuoti vandenyne, jų iki šiol niekas nebuvo matęs – kol C.Hughesas atidžiau pažiūrėjo į Australiją supančio vandenyno palydovines nuotraukas.
„Pastebėjau vieną nedidelį darinį Tasmanijos jūroje (tarp Australijos ir N. Zelandijos), kuris, lyginant su visa aplinka, elgėsi labai keistai“, – leidiniui „Popular Science“ pasakojo C.Hughesas .
Tolesnis tyrimas parodė, kad šis dvigubas verpetas nebuvo atsitiktinumas. Paaiškėjo, kad palydovai šiuos po jais besisukančius fenomenus fiksavo mažiausiai ketvirtį amžiaus – tiesiog niekam netoptelėjo, kas tai yra.
Komanda peržiūrėjo palydovais darytus atvaizdus iki 1993-iųjų ir aptiko devynių atskirų modonų žymes – aštuonis, kurie sukosi apie Australiją ir vieną – Atlanto vandenyne, į pietvakarius nuo Pietų Afrikos.
Nors dar daug nežinome, kaip šie verpetai susijungia į vieną, komanda mano, kad jie gali susijungti vandenyne susiduriant dviems verpetams.
Arba, gal netoli pakrantės regionų besisukantys verpetai gali trintis į ir taip sukurti vandens sūkurius, kuriuose vanduo sukasi priešinga kryptimi, nei ją sukūręs sūkurys.
Kai du verptai susisieja, jų uodegos suformuoja U formos verpetą po vandeniu, kuris gali išsilaikyti nesuiręs pusę metų.
Atsižvelgdami į šių dvigubų verpetų ekstremaliai didelį greitį – lyginant su vandenynų srovėmis ar pavieniais verpetais – tyrėjai mano, kad jie netgi gali veikti kaip savotiški spąstai, gaudantys ir pernešantys viską, kas tik įsiurbiama tolimuose vandenyse.
„Manau, šie susiję, greitai judantys verpetai gali „įsiurbti“ mažus jūrų padarus ir dideliu greičiu pernešti juos toli per vandenyną“, – svarsto C.Hughesas.
Jei tai tiesa, šis fenomenas gali pernešti ne tik vandenį, bet ir šilumą, mineralus, maisto medžiagas ir organizmus iš vienos vandenyno dalies į kitą – tai savotiškas vandenyno teleportacijos atitikmuo, prie kurio kai kurios rūšys gal netgi prisitaikė.
„Susidaro atskiri vandens telkiniai, kurių biologija ir sąlygos visiškai skiriasi nuo juos supančio vandens“, – pasakoja C.Hughesas.
„Visai gali būti, kad yra tam tikrų rūšių žuvų guotai, dėl šių ypatingų sąlygų sekantys šiuos verpetus. Tiesą sakant, žuvys galėtų aktyviai sekti šiuos verpetus dėl to, kas juose yra“, – mano mokslininkas.
Atradimai publikuoti „Geophysical Research Letters“.
