Visų pirma – apie jo atsiradimą. Turkija ilgą laiką buvo viena didžiausių Vakarų ginkluotės pirkėjų pasaulyje. Karines pajėgas sudarė įvairūs kitų šalių įsigytos ginkluotės komplektai. Įvairūs – nes turkams nebūtinai buvo parduodama nebūtinai tai, ko jie iš tiesų norėjo įsigyti: ne visos šalys norėdavo dalintis pačia naujausia technika. Tad kai praeito amžiaus pabaigoje Turkija nusprendė atnaujinti savo sausumos pajėgas moderniais tankais, jie rinkoje nerado nieko, kas būtų ženkliai moderniau už tai, ką jie turėjo.
Tiksliau, jiems buvo siūloma technika be modernizacijos paketų. Taip 2005 m. gimė idėja patiems pasigaminti tankus – ir tai galėtų užsitikrinti netrikdomą technikos tiekimą. Tačiau svarbiausia, turkų tankas būtų sukurtas išskirtinai Turkijos gamtinėms sąlygoms.
Maždaug tada paaiškėjo, kaip vadinsis kovinė mašina. Atrodytų nesusipratimas, kodėl turkai norėtų savo išskirtinį projektą pavadinti žymių kalnų Rusijoje vardu? Bet su rusais tai neturi nieko bendro. Vienas žymiausių Turkijos nepriklausomybės karų generolų buvo Fahrettinas Altay, ir būtent jis bus pagerbtas suteikiant tankui jo pavardę.
Tačiau net gavę platformą ir nusižiūrėję dizainą, turkai užstrigo ties kitu svarbiu aspektu – o kas užtikrins metalinės mašinos judėjimą? Būtent variklio darbų konkursai nuolat kėlė žiežirbas ir net abejones, ar projektas nebus pamestas pusiaukelėje. Partneriais buvo kviesti vos ne visi, kas tik yra dirbę su tankų varikliais – bet jų keliamos sąlygos netenkindavo turkų.
Nepriklausomybė nuo kitų šalių
Pirmieji prototipai buvo varomi vokiečių kompanijos „MTU Friedrichshafen“ sukurtais 1500 AG galios dyzeliniais motorais. Tačiau turkų gynybos sekretorius Muradas Bayaras 2014-aisiais griežtai pareikalavo, kad varikliai privalo būti pagaminti šalyje, o ne kažkur svetur. Taip atkrito vieni partneriai.
2017 metais projektą supurtė atmestas jau vietinės kompanijos „Tümosan“ variklio projektas. Valdžią išgąsdino pernelyg didelė kuriamo motoro priklausomybė nuo įmonės parterių iš Austrijos. Austrijos teisinis reguliavimas galėjo ateityje rimtai paveikti projektą dėl jo kūrime panaudotų licenzijų.
Vėliau buvo pasklidusios kalbos apie galimus partnerius iš Ukrainos arba amerikiečių įmonę „Caterpillar“, kuri per partnerius britus galėtų duoti seną „CV12“ dyzelinio variklio projektą (1200 AG). Pastarieji buvo montuoti į britų tankus „Challenger 1“ bei „Challenger 2“, o taip pat į kinų tanką „Type 90“ – ir modernizuotus čekų „T-72“.
Koks bus montuojamas variklis – kol kas nežinia, bet tai nesutrukdė šių metų balandžio 26-ą gynybos pramonės sekretoriui Izmailui Demirui pranešti: „Mes tai padarysime labai greitai, neturime kito pasirinkimo. Tikimės, kad mūsų tankas nuo gamybos linijos nuvažiuos jau po 18 mėnesių. Tai labai ambicingas tikslas“.
Gamybos konkursą laimėjo turkų valdoma kompanija „BMC“. Finansinė dalis kol kas nepaskelbta – bet žinoma, kad pirmuoju etapu norima pagaminti 250 tankų. Vėliau Turkija viena pati gali jų įsigyti iki 1000 vienetų.
Prieš kelerius metus prie projekto buvo linkusios prisišlieti kitos musulmoniškos šalys – tokios, kaip Azerbaidžanas ir Saudo Arabija. Patys turkai projektą bandė įsiūlyti Pakistanui, kurie iki šiol daugiausiai rėmėsi bendrai su kinais kurtų tankų projektais.
Konkurso laimėtoja „BMC“ šiuo metu yra atsakinga už „Altay“ naujojo variklio sukūrimą. Jos tikinimu, prie projekto dirba 200 inžinierių, iš kurių 70 – užsieniečiai. Jie kuria variklį, kurio galia bus tarp 400 ir 1500 AG.
Viena iš galimų priežasčių, kodėl atrodytų, toks nebaigtas projektas yra taip skubotai stumiamas prie finišo – Turkijos ambicijos regione. Jie vykdo karinius veiksmus Sirijoje. Ten, panašu, labiau dorojasi su jiems neįtinkančiais kurdais, nei pasauliniu terorizmu. O tai sulaukia neigiamos NATO šalių ir jos sąjungininkių reakcijos.
Vokietijoje, vienoje iš svarbiausių turkų ginkluotės tiekėjų, jau pasirodė įstatymo projektas, raginantis pritaikyti karinės technikos embargą konfliktuose dalyvaujančioms šalims: Turkijai (už veiksmus Sirijoje), taip pat Jungtiniams Arabų Emyratams ir Saudo Arabijai (už smūgius į civilius Jemene). Patvirtinus projektą, turkai būtų atkirsti nuo jų smogiamąją galią sudarančių vokiečių tankų išlaikymui reikalingų dalių. Tai gali būti ta paminėtoji „neturime pasirinkimo“ priežastis.
„Altay“ bus ginkluotas 120 mm kalibro patranka, kuri sukurta korėjietišku pagrindu. O korėjiečiai savo ruožtu ginklą kūrė remdamiesi vokiečių „Rheinmetal“ įmonės patirtimi kuriant „Leopard“ tankų serijos ginklų pavyzdžiu.
Pasenęs sprendimas?
Nors projektas nurodomas kaip vienas moderniausių „3+“ kartos tankų, ir statomas šalia „T-14 Armata“, „K-2 Black Panther“ ir „Type 10“, negalima nepastebėti vieno esminio skirtumo. „Altay“ turės 4 ekipažo narius. Nekopijuotas vokiečių „Leopard 2“ – taip pat keturis, tuo tarpu projekto bendrautorių korėjiečių „K-2 Black Panther“ įguloje – tik trys žmonės.
Dauguma šiuolaikinių pasaulio tankų jau senai nustatė standartą, kad įgulą sudaro 3 žmonės.
Užtaisytoją juose pakeitė užtaisymo automatika. Mažesnis žmonių skaičius leidžia sumažinti tanko gabaritus, geriau išnaudoti naudingą plotą, bet svarbiausia – amunicijos saugyklos patikimiau atskiriamos nuo įgulos. Prancūzų tankas bokštelyje laiko tik dalį tuo metu reikalingų šaudmenų, korėjiečių tanko skyrių nuo įgulos skiria bent kelios sprogimus galinčios atlaikyti pertvaros. Šiuo metu vienintelis „Armata“ visai atskyrė įgulą, ją patalpindamas tik korpuse – o bokštelį palikdamas vien automatikai.
Turkai savo tanko bokštelyje ne tik laikys kareivius, bet ir visus sviedinius. Jų tikinimu, sprogimo atveju suveiktų virš saugyklos sumontuotos saugumo zonos, nukreipsiančios smūginę jėgą į viršų. Taip įgula turėtų galimybes išgyventi.
Kitas dalykas — šaudymo sparta. Tankai su automatiniu užtaisymu gali šaudyti sparčiau nei užtaisomi rankiniu būdu. Tokiu pat ginklu, tik su automatiniu užtaisymu, „K-2“ gali paleisti iki 15 šūvių per minutę (tiesa, iš viso gabenasi tik 40 sviedinių). Tuo tarpu beveik identiškas ginklas sutinkamas amerikiečių „Abrams“ tankuose leidžia iššauti vidutiniškai 6 šūvius per minutę (labai patyrusi įgula teoriškai galėtų atlikti 8 šūvius). Akivaizdu, kad „Altay“ šiuo aspektu stipriai nusileis moderniems tankams.
Be jau įprastų kompozicinių šarvų, turkai daug dėmesio sutelkė į galimybę taikliai šaudyti judant. Taip pat – į kovas mieste. Tanke sumontuotas automatiškai valdomas 12,7 mm kalibro automatinis bokštelis. Tai – vadinamasis prieštechninis ginklas, galintis pramušti net šarvuočių apsaugas, bet kur kas mažiau griaunantis, lyginant su pagrindiniu pabūklu. Idealiai tinka miestų kovose prieš savadarbius šarvuočius.
Ar tai bus geras tankas? Parodys laikas. Turkams daug svarbiau šiuo metu turėti galimybę būti mažiau priklausomiems nuo užsienio įrangos tiekėjų. Daugelis jų projektų juda ta pačia kryptimi – svarbiausia gamintis patiems.
