Tačiau būtent tai nutiko Sagai Vanecek, šią vasarą aptikusiai reliktą Vidöstern ežere Švedijoje.
„Buvau vandenyje, mėčiau pagalius ir akmenis – žiūrėdama, kaip toli galiu nusviesti. Ir tada aptikau kažkokią pagalį, – paprastai pasakojo Saga vietiniam leidiniui. – Pakėliau jį ir jau rengiausi mesti atgal į vandenį, bet pastebėjau rankeną, ir kad viename gale jis buvo smailėjantis. Ir visas surūdijęs. Iškėliau ir sušukau – tėti, radau kalaviją! Išvydęs radinį, tėtis atbėgo ir paėmė jį“.
Viena iš priežasčių, kodėl Saga sugebėjo surasti ginklą – dėl šiemetinės sausros ežere šalia vasarnamio nusekęs vanduo. Dėl to šeima ežere net pritvirtino plūdurą, perspėjantį kitus laivus apie povandeninį betono gabalą, kuris dėl žemo vandens lygio galėjo kelti pavojų.
„Paprašiau Sagos atnešti plūdurą, bet ji neskubėjo ir žaidė vandenyje, kaip ir visi vaikai, – prisimena jos tėvas Andy Vanecekas. – Nekantravau, nes netrukus turėjo prasidėti Pasaulio Taurė“.
Iš pradžių jis pamanė, kad dukra rado pagalį ar šaką, bet iš vaizdo suprato, kad tai gali būti kalavijas – nors netgi tada vyras pagalvojo, kad tai gali būti šiolaikinis žaislas. Šeima pasiteiravo kaimynų ir vieno iš A.Vaneceko kolegų, besidominčio istorija ir archeologija – ir jie pareiškė nuomonę, kad reliktas veikiausiai gali būti autentiškas, ir apie jį derėtų pranešti valdžiai. Ką Vanecekai ir padarė.
Iš pradžių manyta, kad kalavijui mažiausiai tūkstantis metų, bet vėliau muziejus vietinei žiniasklaidai pranešė, kad ginklas galėtų būti netgi dar senesnis – iš V ar VI amžiaus, t.y. dar prieš vikingų laikus. Radinys sukėlė didžiulį archeologų ir istorikų susidomėjimą.
„Jis maždaug 85 centimetrų ilgio ir yra išlikusio medžio bei metalo, – pasakoja M.Nordströmas. – Nekantraujame, kol restauratorių komanda atliks savo darbą ir galėsime kalaviją apžiūrėti detaliau.“
Visiems, besitikintiems išvysti ginklą, teks luktelėti mažiausiai metus, sako M.Nordströmas: konservavimo procesas gan ilgas, nes radinys pasižymi sudėtinga struktūra su medžio ir odos detalėmis – kuriomis, norint išsaugoti jas ateičiai, reikia pasirūpinti atskirai.
„Kaip jis atsidūrė čia, nežinome, – sako mokslininkas. – Prieš porą savaičių vykdytuose tyrimuose aptikome kitą priešistorinį objektą: maždaug to paties amžiaus smeigtuką, o tai reiškia – dar užtikrintai nežinome, bet galbūt tai buvo aukojimo vieta. Iš pradžių manėme, kad tai gali būti kapai šalia ežero, bet dabar nebesame tuo tikri.“
Rastas kalavijas paskatino mokslininkus – įskaitant ir muziejaus darbuotojus – ir toliau ieškoti toje vietoje, nors daugiau tokių svarbių radinių – neskaitant smeigtuko – kol kas neaptikta. Seniausiu antrosios paieškos objektu tapo trečiadienį rasta XVIII amžiaus moneta.
„Paprašėme Sagos niekam apie kalaviją nepasakoti – nes baiminomės, kad jeigu žinia bus paskleista pernelyg anksti, susidomėję žmonės galėtų sutrukdyti aptikti daugiau radinių, vėliau“, – pripažįsta mokslininkas.
Mergaitė laikraščiui patvirtino, kad apie savo radinį papasakojo tik geriausiai savo draugei, kuria pasitikėjo. O Ketvirtadienį Sagai buvo leista papasakoti viską klasiokams, ir mokytoja ta proga surengė šventę: apdalino visus ledais ir parodė bei leido išklausyti interviu, kuriuos Saga davė televizijai ir radijui.
„Mano istorija jiems buvo labai smagi ir įdomi“, – sako Saga.
„Manau, paslaptį išlaikyti sunkiau buvo man, o nei jai, – juokiasi tėtis. – Smagu, kad radinys bus muziejuje ir prie jo gal net bus parašyta „Sagos kalavijas“ – ir gal jis bus ten tūkstančius metų! Nedėjome to į „Facebook“ ar dar kur iki pat vakar – bet dabar tai iš tiesų nuskambėjo!“
Tačiau šis nuotykis aštuonmetės taip ir nepaskatino siekti archeologės karjeros – ji vis dar tikisi būti gydytoja, veterinare arba aktore Paryžiuje. Nors sužinoti apie „senus dalykus“ jai irgi patinka.
Mergaitė į Smolandą (Švedijos regionas) persikėlė tik pernai – anksčiau gyveno Mineapolyje, savo tėvo namuose Minesotos valstijoje, JAV. Šeima į Švediją grįžo 2017 metais.
„Smagu, nes esu didelis „Minesotos Vikingų“ (amerikietiško futbolo komandos, red. past) gerbėjas, – o radinys labai panašus į vikingų kardą!“, – šypsosi A.Vanecekas.
Sprendimas dėl Sagos dalyvavimo būsimuose projektuose ir atlygio už atradimą klausimas perduotas svarstyti Švedijos Nacionaliniam archyvui.
Parengta pagal „The Local.se“
