Nieko nenustebins faktas, kad kariai pratybose įprastai šaudoma tuščiais šoviniais. Kai imituojami tikri kovos veiksmai, detalės yra labai svarbios. Žmogui sunku įsijausti, pratintis prie streso ir pavojaus – karo realybės – kai jis sąmoningai suvokia, kad joks pavojus jam negresia. Tušti šoviniai skleidžia garsą, sukelia atatranką ir visam veiksmui suteikia šiokio tokio realistiškumo.
Tačiau ginklai nėra sukurti tam, kad šaudytų tuščiais šoviniais. Automatiniai ginklai, vos paleidę vieną kulką iš karto į spyną pakelia kitą. Tai – visiškai mechaninis procesas, kuriam energijos suteikia šūvio sukeltas slėgis sistemoje. Tos pačios besiplečiančios dujos, kurios į priekį išstumia kulką, yra panaudojamos užtaisymo mechanizmo veikimui. Tačiau kai kulkos nėra, tas slėgis gali pakankamai nepakilti, nes dujoms visiškai niekas netrukdo veržtis į išorę. Todėl naudojami tokie tuščių šovinių adapteriai.
Šie antgaliai leidžia sistemoje susidaryti pakankamam slėgiui, kad automatiškai būtų paduotas kitas šovinys – taigi, jie sumažina tikimybę, kad ginklas užsikirs. Ryškios spalvos tik padeda identifikuoti pratyboms paruoštus ginklus.
Tiesa, šie antgaliai turi ir dar vieną papildomą paskirtį – jie nukreipia su didele jėga vamzdį paliekančias dujas ir galimas atplaišas. Tuščias šovinys neturi kulkos, tačiau jame vis tiek yra parako ir – dažnai – kokio nors kamšalo. Tušti šoviniai yra pakankamai pavojingi – nepaisant to, ką įsivaizduojame iš filmų ar ką verčia manyti pats tuščio šovinio pavadinimas.
Dažnai nelaimės įvyksta dėl to, kad žmonės neįvertina tuščių šovinių keliamo pavojaus. Aktorius Jonas Erikas Hexumas 1984 metais pats sau į galvą iššovė tuščiais šoviniais užtaisytu ginklu – žaidė, kaip pats manė, nepavojingą rusišką ruletę. Šūvis buvo pakankamai stiprus, kad pažeistų kaukolę ir kaulo atplaišas pasiųstų giliai į smegenis. Tas šovinys turėjo popierinį ar plastikinį kamšalą – tačiau ir be tokių priedų tušti šoviniai yra labai pavojingi šaudant nedideliu atstumu.
