Netrukus prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Waffen-SS ir Vermachto nariai į Vokietijos Arnsbergo mišką nulydėjo kalinius. Viena iš tokių vietų buvo Langenbachtalis, kur į mišką buvo nuvestas 71 belaisvis – įsakius palikti savo daiktus ir drabužius kelkraštyje, bandant sudaryti įspūdį, kad jie viską atgaus prieš persikeliant į kitą vietą.
Šovinių tūtelės, rastos palei upelį, rodo, kad vietoje to nacių pareigūnai susidorojo su aukomis – nors kulkos, rastos miške, siūlo versiją, kad kažkas galbūt ir sugebėjo ar bent bandė pabėgti.
Manoma, kad šioje vietoje aptikti asmeniniai daiktai priklausė šešiasdešimčiai moterų ir dešimčiai vyrų ir vienam vaikui. Maldaknygė, batai, rūbų dalys ir rakandai buvo konfiskuoti iš aukų ir perduoti kitiems stovykloje – o pinigai greičiausiai pateko į karinę kasą.
Netoliese, Meschede’o-Eversbergo vietovėje tyrėjai rado mažiau daiktų – kas kelia prielaidą, kad egzekucijų vykdytojai buvo geriau pasiruošę. Didelė duobė žemėje rodo, kad panaudojus granatą, čia buvo išsprogdinta didelė duobė, į kurią buvo suvaryta 80 belaisvių, kurie jie ir buvo nužudyti. Tarp radinių čia – lūpinė armonikėlė, akinių ir šukų dėklai.
Trečiojoje lokacijoje Wastreine-Suttrope 51 belaisvis buvo priverstas kasti zigzago formos apkasus, kurie galiausiai tapo jų paskutiniojo poilsio vieta.
Visi šie įvykiai išliko paslaptimi iki 1946 m., kol Anglijos kariai gavo anoniminį pranešimą, kad kūnai buvo užkasti karvių aptvare, praneša „Deutsche Welle“. Kitais metais britai ir amerikiečiai privertė nacių atstovus ekshumuoti kūnus ir perlaidoti juos Fulmekės kapinėse, įkurtose per Pirmąjį pasaulinį karą.
Daugiau nei po septynių dešimtmečių tyrėjų grupė teigia jaučianti „socialinę atsakomybę“ prisidėti prie atminimo įamžinimo.
Iki šiol identifikuota tik 14 nužudytųjų. Tyrėjai tikisi pratęsti darbus Vokietijoje ir už jos ribų ir susieti nužudytuosius su jų palikuonimis bei giminėmis.
Parengta pagal „IFL Science“.
