1912 metais Vičitos apygardoje buvo aptikti dideli naftos telkiniai. Taigi, netoliese gyvenę žmonės praktiškai per naktį tapo turtingais. Į visus aplinkinius miestelius plūstelėjo darbininkai ir augančia ekonomika susidomėję verslininkai. Vičita Folsas tapo puikia vieta administracinei veiklai vystyti, tačiau erdvių biurams labai trūko. Kartais oficialūs sandoriai buvo sudarinėjami tiesiog gatvėse, o įmonių biurai veikė palapines primenančiuose laikinuose statiniuose.
Tačiau tai buvo malonūs vargai. Juk ekonomika stipriai pagyvėjo, o galimybių užsidirbti tikrai netrūko. Vičita Folso ir Oklahomos miesto geležinkelio kompanijos direktorius Augustusas Newby kadaise netoliese turėjo keturių aukštų biurų pastatą, užbaigtą dar 1906 metais, ir viena iš nuomininkių buvo naftos magnato J.D. McMahono firma. Matydamas galimybę užsidirbti, J.D. McMahonas paskelbė, kad greta pastatys dangoraižį, kuriame įsikurs daugybė kompanijų. Girdėdami tokius planus, verslininkai patys noriai darė investicijas.
J.D. McMahono kišenė pūtėsi nuo investuotojų suneštų pinigų. Skaičiuojama, kad naujam projektui verslininkas surinko apie 200 000 dolerių (šiandieniniais pinigais – beveik tris milijonus). J. D. McMahonas nurodė, kad naujasis pastatas bus 480 aukščio. Tik ko? Metrų? Pėdų? Ne, colių.
Plane buvo aiškiai parašyta, kad pastatas bus 480 colių (12 metrų) aukščio, tačiau daugelis girdėdami kalbas apie dangoraižį matė tai, ką norėjo matyti – 480 pėdų (150 metrų). J. D. McMahonas iš karto ėmėsi statybų. Juokingiausia buvo tai, kad net sklypas jam nepriklausė – jis net neieškojo savininko, kad paprašytų jo leidimo. Pradėjus ryškėti naujojo pastato formai, investuotojai pasijuto apgauti – jis nė iš tolo nepriminė dangoraižio.
Bendra investicijų suma buvo tokia didelė, kad verslininkai net nesiruošė pasiduoti ir atsisveikinti su pinigais – jie kreipėsi į teismą. Tačiau teisėjas neturėjo kito pasirinkimo – tik patvirtinti, kad J.D. McMahonas plano nekeitė ir pastatą pastatė tokį, koks ir buvo nurodytas dokumentuose. Tiesa, dalį pinigų investuotojai vis dėlto atgavo. Liftų kompanijos savininkas manė, kad tokios statybos yra negarbingos, atsisakė skirtų pinigų, juos atidavė investuotojams ir lifto paprasčiausiai neįrengė. Pats J. D. McMahonas greitai po statybų išvyko iš Vičita Folso, ir niekada nebegrįžo.
Mažiausias pasaulio dangoraižis iš pradžių neturėjo net laiptų – jie nebuvo numatyti, o liftas buvo neįrengtas. Taigi, į viršų teko lipti kopėčiomis. Nors iš pradžių jame veikė pora įmonių, naftos atsargos neužtikrino ilgalaikio ekonomikos augimo. 1929 metais prasidėjo Didžioji depresija ir pastatas buvo apleistas. 1931 metais jį nusiaubė gaisras.
Ir taip per keletą dešimtmečių mažiausias pasaulio dangoraižis virto nuošalioje vietoje stovinčiu galvos skausmu. Kelis kartus miesto valdžia net galvojo jį nugriauti – bet vėliau buvo skirti pinigai jo remontui. Vieną sieną nugriovė pakilusi audra, tačiau vėliau ji buvo atstatyta. Dabar ten veikia baldų ir interjero dekoro salonas – tačiau pats pastatas tebėra senesnių laikų godumo simbolis.
