Turbūt ne kiekvienas, išgirdęs drednouto pavadinimą, gali suprasti, kas tai per dalykas. Tačiau karyboje – ypač laivų istorijoje – tai įspūdingo technikos virsmo pavyzdys. Visi bent kartą esame matę burinius laivus. Nuo pat laivybos pradžios iki įsibėgėjant pramonės revoliucijai karo laivai tobulėjo panašiu lygiu. Jie didėjo, korpusai buvo šarvuojami, kraunamos galingesnės patrankos, galiausiai korpusai buvo pradėti gaminti iš metalo. Bet pirmasis šiuolaikiško stiliaus laivas atsirado tik XX amžiaus pradžioje britams sukūrus „HMS Dreadnought“.
Pasikeitė ne tik šarvų storis, bet ir korpuso forma. Laivai tapo ilgesni. Patrankos pradėtos montuoti ties laivo viduriu, o ne bortais – tai leido ženkliai padidinti jų kalibrą. Be to, vienu metu galėjo iššauti didesnis skaičius ginklų, be pavojaus apversti laivą. Nuo drednoutų klasės atsiradimo susikūrė skiriamoji linija karo laivams „iki“ ir „po“.
Kaip jau supratote, šis laivas turi išties įspūdingą istoriją, kartu su neeiline priežastimi būti išsaugotam ateities kartoms. Bėda ta, kad jis skęsta. Nepaisant įspūdingo storio šarvų, siekusių iki 305 milimetrų, amžius daro savo: korozija yra pažeidusi laivą ne vienoje vietoje. Prieš beveik dešimtmetį laivo skylės buvo pataisytos, tačiau atsirado naujų. Per dieną iš laivo išpumpuojama 1,2 milijonų litrų vandens.
Būtent toks didelis kiekis patenkančio vandens visu gąsdina. Teksaso valstija nebenori leisti milijonų taisymas. Jie skaičiuoja, kad nuo 2009 metų jau išleido 54 milijonus dolerių (49,5 mln. eurų) laivo taisymui. Taisyti tik tai, kas jau matoma, atrodo tik galutinės problemos atitolinimas – jį reiktų perplukdyti į sausąjį doką, kuriame specialistai galėtų iš visų pusių įvertinti šimtamečio laivo dugno būklę.
Tačiau toks iškėlimas kainuotų apie 35 milijonus dolerių (32 mln. eurų). Ir šių pinigų politikai nebenori skirti, tad laivas paliekamas be finansavimo. O tai – bei milžiniškas kasdien patenkančio vandens kiekis – reikštų greitą paskendimą.
Muziejininkai atliko skaičiavimus, kurių rezultatas toks: jei per metus laivą aplankytų 300 tūkstančių lankytojų, jų pinigų užtektų laivą išlaikyti. Tačiau šiuo metus jis prišvartuotas nepatogioje vietoje, todėl surenka tik 80 tūkstančių aplankančiųjų. Būtent todėl jiems reikalinga papildomi finansavimo šaltiniai. Juolab, Galvestono miestą, kurio krantinėje prišvartuotas ir „USS Texas“, kasmet aplanko 7 milijonai turistų – tad potencialo laivą išlaikyti yra.
Vietinių „Karo laivo „Teksasas“ fondas“ atstovai žada prisidėti pinigais prie laivo atnaujinimo, tačiau tik jei politikai atnaujins piniginę paramą, o laivas bus iškeltas remontui. O jo iškėlimas atbaido ne tik dėl jau minėtos didelės kainos, bet didelės nežinomybės, ką ten ras.
Manoma, kad sūrus jūros vanduo susilpnino storus korpuso šarvus. Iškėlus pradėto laivo remonto kaina gali augti itin dideliais tempais, ir milijonas prie milijono, o galutinė sąskaitos suma gali būti dar kelios dešimtys milijonų.
Politikų sprendimų amerikiečiai tikisi sulaukti per mėnesį. Koks būtų planas B, niekas nežino – tik faktą, kad tai brangu, o ant kortos paskutinis savo kartos mohikanas.
O šis 175 metrų ilgio laivas savo tarnybos laiku spėjo sudalyvauti abejuose pasauliniuose karuose. Laivas matė sąjungininkų išsilaipinimą 1944 m. birželio 6 d. Prancūzijoje – tada jo įgulą sudarė 1810 žmonių. Jis ir kitas britų laivas palaikė ugnies galia išsilaipinančius karius Omahos sektoriaus paplūdimyje Normandijoje, kur buvo susidurta su aršiu nacių pasipriešinimu gerai įtvirtintame krante.
