Anot jo, „SpaceX“ projektas turi kelis iššūkius, tačiau palydovų iškėlimas į orbitą yra pats mažiausias iš jų. Kaip pirmąjį iššūkį A.Baranauskas įvardina tinklo kainą, mat jo kaštai yra vieni didžiausių iš bet kurio kito operatoriaus kaštų.
„Užkasti kabelius į žemę kainuoja. Pastatyti bazines stotis kainuoja. Iškelti palydovus į kosmosą irgi kainuoja, ir daug daugiau. Plius dabartiniai operatoriai tinklą jau pastatė, o „SpaceX“ pinigus dar tik leidžia“, – rašo A.Baranauskas.
Beje, jis įvardina ir tai, kad tinklą reikia aptarnauti. Jei sugedo bazinė stotis – gamintojas atsiunčia naują įrangą, o remonto komanda ją pakeičia per kelias valandas, jiems pakanka techninio išsilavinimo ir aukštalipių licencijos. Tuo tarpu sugedus palydovui teks pakeisti palydovą. Kainuos brangiau nei nuvažiuoti visureigiu į užmiestį ir užsiropšti į bokšto viršūnę.
Kaip antrąjį iššūkį komunikacijų specialistas nurodo technologijų atnaujinimą. Jo manymu, čia yra dar didesnė problema, kadangi technologijos žengia į priekį gana sparčiai. Vos kiek daugiau nei prieš dešimtmetį mobilusis internetas buvo tiekiamas GPRS technologija, o 3G, pasiūliusi viso megabito per sekundę spartą, atrodė kaip neįsivaizduojama pažanga.
„Šiandien turime 4G ir galim realiame tinkle gauti kelių šimtų Mbps spartą. Ir ji greitai pasens – ateina 5G technologija, atnešianti dar didesnius greičius. Ir jei to maža – jau šiandien projektuojamos 6G galimybės“, – rašo A.Baranauskas.
Mobiliojo ryšio operatoriams tokie technologijų pokyčiai be abejonės reiškia išlaidas, kadangi reikia atnaujinti centrinę įrangą, bazines stotis, kitus tinklo elementus. Tačiau anot A.Baranausko, patogu yra tai, kad bokštai stovi ten pat, kur stovėję – tiesiog prie 2G modulio pridedama 3G, ir 4G, o vėliau – 5G įranga. Naujų nuomos sutarčių sudarinėti nereikia, naujos tinklo architektūros kurti – irgi ne. Kitaip sakant, atnaujinti yra pigiau nei padaryti nuo nulio.
„Tuo tarpu palydovų atnaujinti nepavyks – teks nuleisti, o po to vėl pakelti į kosmosą. Ir kainuos kosmosą, arba teks aiškinti klientams, kad lėtesnis nei konkurentų internetas gal ir nėra taip blogai“, – teigia A.Baranauskas.
Trečias iššūkis, kurį nurodo „Tele2“ komunikacijos direktorius – tai vartotojų įranga. Internetas nieko vertas, jei nėra kuo prie jo prisijungti – o dauguma žmonių jungiasi išmaniaisiais telefonais. Bėda ta, kad jei nori išmaniuoju pasiekti orbitoje kabantį telefoną, reikia antenos, galinčios siųsti signalą labai toli. Reikia, kad signalas įveiktų ir stogą virš galvos, ir debesis, ir likusius 500 kilometrų iki palydovo.
„Dabartiniai telefonai sukurti taip, kad bazinę stotį gali sugauti daugiausia keliasdešimties kilometrų atstumu. Didesniems atstumams reikia galingesnės antenos, ir galingesnės baterijos. Vadinasi, tektų arba taupyti ekrano sąskaita arba grįžti į plytos svorio telefonų epochą, o greičiausiai – ir viena, ir kita“, – rašo A.Baranauskas. „Be to, vargu ar tokios plytos patiktų vartotojams, o tai reiškia, kad vargu ar telefonų gamintojai puls štampuoti tokius telefonus. O be vartotojų „Starlink“ bus tik gražus palydovų rinkinys naktiniame danguje“.
Žinoma, anot komunikacijos specialisto, tokios problemos būtų galima išvengti statant išorines antenas, bet tai yra mobiliojo ryšio veikimo principas. Taip pat būtų galima orientuotis vienį interneto kompiuteriuose vartotojus, bet kuo toliau, tuo labiau jų mažės, žmonės pereis prie mobiliųjų įrenginių.
Ketvirtas iššūkis su kuriuo anot A.Baranausko susidurs „SpaceX“ – tai politika. Nors gali pasirodyti, kad „Starlink“ yra specialiai sukurtas kovai su diktatoriais – štai, paduosim internetą Kinijai, Rusijai ir kitiems, bet bėda ta, kad tokios šalys gali tiesiog uždrausti naudotis jose „Starlink“ paslaugomis.
„Tokiu atveju paslaugas gal ir įmanoma teikti kontrabanda, bet apie jokią platesnę apimtį galima nė nesvajoti. Dar blogiau – Kinija prieš kelis metus pademonstravo palydovams numušti skirtas raketas, ir panorėjusi gali tiesiog sunaikinti tinklą virš savo teritorijos“, – įraše teigia A.Baranauskas.
Na ir paskutinis A.Baranausko nurodomas iššūkis – konkurencija. Anot jo, negana sukurti tinklą – reikia jį dar ir parduoti. Vadinasi, sukurti pardavimo taškus arba susirasti galinčius tai padaryti partnerius, paleisti reklamą, kad tie pardavimo taškai nestovėtų tušti, įdarbinti daugybę žmonių, spręsiančių klientų problemas – visus tuos „man neveikia, ką daryt“, „sumokėjau ir dingo pinigai“, „pamiršau savitarnos slaptažodį“ ir begalę kitų dalykų.
„Ir jei manote, kad konkurentai tiesiog stovės išsižioję ir žiūrės, kaip „Starlink“ pasiima jų verslą – tai ne, jie taip nedarys. Jie kurs lojalumo sistemas. Paleidinės rinkodaros akcijas. Siūlys papildomą vertę, jungs paslaugas į paketus, kvies naujus klientus, ragins senus pasilikti. Dirbs tą darbą, kurį moka daryti dešimtmečius – ir į kurį „Starlink“ žada tik įšokti“, – rašo A.Baranauskas.
Anot jo, pačiam Starlink“ teks rinktis, ar reaguoti į tokius marketingo karus (nes tai kainuos), ar nekreipti į tai dėmesio (tai kainuos dar daugiau). Abiem atvejais jų kaštai augs, o investicijų grąža tols. Be to, teoriškai galimybių yra daug. Pusė pasaulio gyventojų neturi prieigos prie interneto, didžiulės teritorijos yra nepadengtos ryšiu, tad augimo galimybės, atrodytų, milžiniškos.
„Bėda ta, kad ta pusė pasaulio neturi ir pinigų, kitaip seniai būtų įsigiję mobilųjį internetą. O Sacharoje ar Grenlandijos viduryje ryšio nėra dėl paprastos priežasties, tos pačios, dėl kurios ten nėra ir prekybos centrų, magistralių, užkandinių ar batų parduotuvių. Nes nėra klientų, štai kodėl“, – teigia komunikacijos specialistas. „O kai tų klientų atsiranda – mobilusis ryšys ateina dar greičiau. Besivystančiose šalyse resursai, ypač darbo jėga, yra pigūs, todėl mobiliąsias paslaugas galit gaut net ten, kur nei banko, nei asfaltuoto kelio nėra daugelio kilometrų atstumu“.
Anot A. Baranausko būtų galima orientuotis tik į klientus turtingose valstybėse, ypač JAV – kur ryšio kokybė nėra pati geriausia, o sąskaitos keliskart viršija įprastas mums. Dar spalio pabaigoje E.Muskas sakė, kad niekas nesiruošia mokėti 80 dolerių už blogą paslaugą, todėl būtent dėl to jiems ir pasiseks. Tačiau A.Baranauskas teigia, kad nors tai ir yra tiesa klabant apie JAV, tai kur kas mažiau tiesa kalbant apie kitas pasaulio valstybes, pavyzdžiui Lietuvą, kur neribotą Laisvą internetą galima gauti už 18,9 euro. Bet net ir JAV operatoriai gali pasispausti ir sumažinti kainas.
„Tai nereiškia, kad „Starlink“ neturi perspektyvų. Jis gali būti naudingas aviacijoje – daugybė žmonių sutiktų mokėti daugiau už kokybišką ryšį. Jis gali praversti kariuomenei – JAV kariuomenei, žinoma, ir JAV sąjungininkams. Garantuotas ryšys bet kuriame pasaulio kampelyje būtų svarbus karinio pranašumo elementas. Jis gali praversti daiktų internetui – ypač ten, kur reikia atsarginio ryšio sistemų. Jis, žinoma, gali tapti ir mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Bet iki tol „Starlink“ turės išspręsti daug iššūkių“, – taip savo įrašą „Facebook“ užbaigia A.Baranauskas.
