Mokslininkai sako, kad tai yra puiki proga užpildyti didžiulę žinių spragą apie mažas, uolėtas planetas mūsų Paukščių Tako galaktikoje.
Mūsų planetų aptikimo galimybės ir egzoplanetų žinios nuo 1992 m., kai buvo paskelbtas pirmasis atradimas, tiesiog sprogo. Šiuo metu mūsų galaktikoje patvirtinta daugiau kaip 4100 egzoplanetų, o patys dabar turime jau daug gilesnį supratimą apie planetų sistemas – ir kaip jos formuojasi bei vystosi.
Kadangi iš tolo pastebėti mažus, neryškius ar tamsius dalykus kosmose yra nelengva, dauguma patvirtintų egzoplanetų yra ledo ir dujų milžinai – daugmaž Neptūno dydžio ir didesni.
Keplerio egzoplanetų medžioklės misijos – o dabar ir TESS – padidino mažesniųjų egzoplanetų atradimų kiekį: daugmaž tokių, kurių masės panašios į Žemę ar Venerą, todėl galima tikėtis, kad jos bus uolinės, o ne dujinės prigimties (tai viena iš būtinų tinkamumo gyvybei sąlygų, kiek iki šiol žinome).
Tačiau pasak tarptautinės komandos, kuriai vadovauja MIT Kavli astrofizikos ir kosminių tyrimų instituto astrofizikas Avi Shporeris, šias akmenuotas planetas sunku išmatuoti ir nelengva apibūdinti: taip yra todėl, kad dažnai aptinkame jas šalia žvaigždžių, kurios nėra pakankamai ryškios, kad būtų galima atlikti išsamius tyrimus.
Štai kodėl šios naujos egzoplanetos atradimas yra toks šaunus dalykas, rašo „Science Alert“. Komandos tyrimas įkeltas į „arXiv“ ir šiuo metu laukai recenzavimo – tačiau jų rezultatai, švelniai tariant, jaudinantys.
„Čia pateikiame GJ 1252 b – mažos planetos, skriejančios aplink M nykštukę, atradimą. Iš pradžių planeta buvo atrasta kaip kandidatė į tranzitines planetas, naudojant TESS duomenis, – rašo tyrėjai. – Ir remdamiesi TESS bei papildomais duomenimis, galime atmesti klaidos tikimybę ir patvirtinti, kad tai – tikra planeta“.
GJ 1252 b yra maždaug 1,2 karto didesnė už Žemę, o jos masė už mūsų planetos masę didesnė du kartus. Planeta skrieja aplink raudoną nykštukinę žvaigždę, vadinamą GJ 1252, ir kurios masė yra maždaug 40 proc. Saulės masės.
Egzoplaneta aplink žvaigždę apsisuka kartą per 12,4 valandos – kas reiškia, kad planeta yra per arti, jog būtų tinkama gyvybei – ir ko gero viena jos pusė visada nukreipta į žvaigždę, bet tokia orbita daro ją patrauklią mokslininkams dėl kitos priežasties.
Būdama vos 66,5 šviesmečių atstumu nuo mūsų, ši sistema yra pakankamai arti, kad žvaigždė būtų pakankamai ryški tolesniems stebėjimams. Be to, ši raudonoji nykštukė yra neįprastai rami, kaip tokio tipo žvaigždei. Tai, kad planeta taip dažnai apskrieja aplink žvaigždę, reiškia, kad yra daug galimybių užfiksuoti ją esant tiesai priešais savo šeimininkę.
Tai vadinama tranzitu, o jei planetoje yra atmosfera, tranzito metu ji bus apšviesta žvaigždės šviesa ir astronomai galės spektroskopiniais stebėjimais pamatyti, iš ko ta atmosfera sudaryta.
Ir štai kitas nuostabus dalykas: GJ 1252 b yra tik naujausia iš kelių iš šių netoliese esančių uolinių pasaulių, kuriuos rado TESS.
Praėjusių metų rugsėjį buvo pranešta apie Pi Mensae c ir LHS 3844 b, esančias 60 ir 49 šviesmečių atstumu. TOI-270 b yra nutolusi už 73 šviesmečių; Teegarden b ir Teegarden c yra už 12,5 šviesmečių, o Gliese b, Gliese c ir Gliese d yra vos 12 šviesmečių atstumu.
Kuo daugiau tokių netoliese esančių uolėtų planetų rasime, tuo daugiau duomenų galėsime sukaupti apie jas – kad išsiaiškintume, kiek tokios planetos yra dažnos ir kokios jos išvis yra – ir ar Žemė yra reta keistenybė, o dauguma uolinių planetų yra nevaisingos dykvietės – tokios kaip Merkurijus, Venera ir Marsas.
Na ir žinoma, tai be abejo turi įtakos ir nežemiškos gyvybės paieškoms. Bet pirmiausia turime pamatyti daugiau uolinių egzoplanetų – o GJ 1252 b galėtų būti puiki vieta pradėti.
