„Heckler & Koch P11“ į karių rankas pateko jau 1976 metais. Tai yra kompaktiškas 20 cm ginklas su penkiais 7,62 mm kalibro vamzdžiais. Tiesa, jis šaudo neįprastais šoviniais – į P11 dedami 7,62 × 36 mm šoviniai su strėlytėmis. Bendras šovinio ilgis siekia net 10 cm. Kažkur jau tai girdėta?
P11 buvo sukurtas daugmaž tuo pat metu kaip sovietinis SPP-1. Abu šie ginklai yra skirti karinių pajėgų narams – jie šaudo po vandeniu. Tačiau P11 yra ypač įdomus tuo, kad yra elektrinis. Juk įprasta manyti, kad vanduo (ypač sūrus) nedraugauja su elektra ir ginklais?
Iš tikrųjų – įprasti šaunamieji ginklai po vandeniu stringa, o kulkos toli nenuskrenda. Būtent todėl šie pistoletai šaudo strėlytėmis. Įprastas pistoleto mechanizmas po vandeniu taip pat nėra labai patikimas. Todėl „Heckler & Koch“ pasirinko elektrinę sistemą su 700 gramų sveriančia baterija. Žinoma, viskas yra gerai izoliuota ir sistema vandens nebijo. Tačiau kam ta elektra? O gi uždegti raketoms!
Nepaminėjome, kad tie 7,62 × 36 mm šoviniai yra raketiniai – savyje jie turi kietojo kuro, kuris, priešingai nei įprastų šovinių atveju, dega praktiškai visos kelionės metu. Efektyvus P11 šūvio nuotolis – 30 metrų ore ir 10-15 metrų po vandeniu. Tiesa, savo sovietiniam priešininkui šis pistoletas šiuo tuo nusileidžia.
Kai šaulys ištuština visus keturis SPP-1 vamzdžius, jis gali greitai juos visus užtaisyti vienu metu – po vandeniu tai gali užtrukti apie minutę, bet viskas priklauso nuo šaulio įgūdžių. Tuo tarpu „Heckler & Koch P11“ nesuteikia galimybės užtaisymams – vos tik visi 5 šoviniai yra paleisti, visą penkių vamzdžių modulį reikia keisti. Negana to, jį iš naujo užtaisyti gali tik ginklo gamintojas.
Tai yra didelis trūkumas – bet šis ginklas yra skirtas išgyvenimui po vandeniu, o ne kovinių operacijų vykdymui. Tikimybė, kad SPP-1 užsikirs yra kur kas didesnė.
