Neįtikėtina, bet tikra istorija: kaip saldainiai išgelbėjo jūrų pėstininkų gyvybes

Žvejyba, medžioklė, vakarėliai ar net tarnybos laikai – senų laikų pasakojimai pagražinami taip dažnai, kad retas jų klausosi kaip tikros istorijos. Tačiau vis dėlto būna tokių įvykių, prie kurių nieko papildomo pridėti nebereikia. Jie savaime skamba kaip visiškas nesusipratimas. Šįkart pasakojimas apie tai, kaip saldainiai išgelbėjo jūrų pėstininkus.

 Kariai darė vieną po kitos dėžės – bet visose rado ne prašytus 60 mm minas, o gražiai supakuotus saldainius „Tootsie Rolls“.
 Kariai darė vieną po kitos dėžės – bet visose rado ne prašytus 60 mm minas, o gražiai supakuotus saldainius „Tootsie Rolls“.
 Pasitraukimas iš Chosino.<br> Wikimedia commons
 Pasitraukimas iš Chosino.<br> Wikimedia commons
 JAV jūrų pėstininkai prie Chosino.<br> Wikimedia commons
 JAV jūrų pėstininkai prie Chosino.<br> Wikimedia commons
 Patys pirmieji „Tootsie Rolls“ saldainiai, susukti į atskirus popierėlius (naujovė Amerikoje), prekyboje Niujorke pasirodė 1908 metais.
 Patys pirmieji „Tootsie Rolls“ saldainiai, susukti į atskirus popierėlius (naujovė Amerikoje), prekyboje Niujorke pasirodė 1908 metais.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 31, 2020, 9:18 PM

1950 metai Korėjos pusiasalyje buvo vieni kruviniausių istorijoje. Vasaros pradžioje šiauriečių pajėgos įsiveržė į pietines teritorijas. Komunistinės revoliucijos banga atrodė nesustabdoma. Tačiau tada į pagalbą Pietums atskubėjo Jungtinės Tautos (JT).

Tų pačių metu pabaigoje šiauriečiai nebeturėjo kur dėtis. Amerikiečių vadovaujamos pajėgos valdė kone visą Korėjos pusiasalį. Šiauriečių kariai buvo išstumti į kalnus, negyvenamas dykras ar kitus atokius šalies kampelius.

Rudens pabaigoje, generolo majoro Edwardo Almondo vedamos JT pajėgos, turinčios bemaž 30 tūkstančių karių, įžengė į Chosino ežero teritoriją. Tai – žmogaus dirbtinai sukurtas geriamojo vandens ežeras menkai apgyvendintoje kalnuotoje teritorijoje.

Telkinys nebuvo strategiškai svarbus. Skirtingai nei šalia jo vingiavusios magistralės, jungusios Kiniją ir antrą pagal dydį Šiaurės Korėjos miestą Hungnamą.

Baisiau už priešą

Korėjos pusiasalio klimatas – labai atšiaurus. Nepaisant šalia tyvuliuojančių jūrų bei Ramiojo vandenyno, klimatą reguliuoja iš netoliese esančio Sibiro atplūstantys orai. 1950 metų lapkričio pabaigoje kalnuose naktimis temperatūra nukrisdavo iki -40 laipsnių pagal Celsijų. Tai buvo pati šalčiausia viso šimtmečio žiema.

Sušalusio metalo spyruoklės trūkinėdavo – arba smogdavo per silpnai, kas nulemdavo naudojamo ginklo spynos užsikirtimą. Šąlanti alyva tinkamai nesutepdavo judančių dalių. Taip dalis ginklų tapo kone beverčiais.

Apledėję keliai tapo sunkiai pravažiuojamais. Nuo šalčio sproginėjo variklyje esantys kuro ir aušinimo vamzdeliai, o žemę sukaustęs įšalas neleido išsikasti apkasų, bent šiek tiek saugančių nuo apšaudymo.

Spaudžiantis šaltis kėlė ne menkesnius nepatogumus ir žmonėms. Suplėšyti drabužiai reikšdavo galūnių nušalimą, kas galėdavo baigtis gangrena. Skausmui mažinti skirtas morfinas sušaldavo švirkšte net nespėjus daktarui jo sušvirkšti.

Prie ko nors šilto glausdavosi ne tik sužvarbę nuo tokio oro, bet ir norintys pavalgyti. Karo zonose maisto daviniai anuomet būdavo pakuojami į metalines konservų dėžutes, kurių turinys tokiomis sąlygomis pavirsdavo į ragą. Geriamasis vanduo puodeliuose ledėjo bematant. Nešildant skysta forma tiesiog neegzistavo.

Mana iš dangaus

Atrodytų, tvyrant tokiam šalčiui, karo neturėtų būti – bet jis buvo, kad ir koks neįprastas. Daugybė įprastų ginklų neveikė. Amerikiečiai kovoje naudojo minosvaidžius „M2 Mortar“.

Bemaž visas ginklas tėra tik neilgas kone statmenai pastatytas vamzdis, į kurį reikėjo įmesti miną. Pastarosios gale esantis parakas užsidegdavo, o susidariusios dujos išskraidindavo miną lauk, vamzdžiui nukreipiant, kurlink jai skrieti.

Granatsvaidžiams naudojamos 60 mm amunicijos kiekis greitai seko. Radijo ryšys kalnuose spaudžiant šalčiui taip pat veikė tik patenkinamai. Vos tik pavyko susisiekti su Japonijoje dislokuota vadovybe, buvo paprašyta kuo skubiau apsuptiems kariams atsiųsti kiek tik įmanoma daugiau šaudmenų.

Iki Kinijos sienos bebuvo likę mažiau nei pora šimtų kilometrų. Pergalė atrodė ranka pasiekiama – bet tuo metu į regioną buvo pasiųstos gausios komunistinės Kinijos suformuotos savanoriškosios pajėgos. Daugiau nei 120 tūkstančių karių patraukė svarbiąja magistrale, vedama vieno tikslo: imperialistai negali laimėti šio karo.

Keliskart gausesnės kinų pajėgos pajėgė užvaldyti visus aplinkinius kelius, taip užverdamos ir taip menkas galimybes atsitraukti į saugesnes pozicijas. Atrodė, kad įvyks didelės skerdynės.

Ilgai laukti nereikėjo – kitą rytą iš Japonijos pakilo lėktuvai, prikrauti dėžių, skirtų kariams prie Chosino. Įveikę atšiaurias oro sąlygas, išvengę priešiškų naikintuvų užpuolimo bei priešlėktuvinės gynybos spąstų, krovinys parašiutais buvo numestas ten, kur reikia.

Kariai darė vieną po kitos dėžės – bet visose rado ne prašytus 60 mm minas, o gražiai supakuotus saldainius „Tootsie Rolls“. Situacija komiška, jei nebūtų beviltiškai bloga padėtis. Apsupti, išbadėję, be reikiamų šaudmenų. Negi iš jų šaipomasi?

Raciono dalis

Patys pirmieji „Tootsie Rolls“ saldainiai, susukti į atskirus popierėlius (naujovė Amerikoje), prekyboje Niujorke pasirodė 1908 metais. Šis šokoladinio skonio, irisinio saldainio konsistencijos, tąsus saldumynas greitai išpopuliarėjo visoje šalyje.

Prieš pat II pasaulinį karą JAV karinė vadovybė pradėjo standartizuoti maisto davinius kariams. Į juos žvalumui ir nuotaikai pakelti turėjo būti pakelis kavos bei saldainio batonėlis. Svarbiausia karinio saldainio savybe buvo laikomas atsparumas išorės poveikiams. Skoniai reikalavimai buvo menki: jei geresnis nei virtos bulvės – tiks!

Tokie reikalavimai tiesiog idealiai tiko šiam saldainiui. Temperatūra jo negadino. Tvirta, bet tąsi konsistencija puikiai sugėrė tenkančius smūgius. O skonis buvo geras. Juk jie buvo kurti smaguriams – tik vėliau parduoti kariams.

Ištvėrę Antrojo pasaulinio karo bandymą, „Tootsie Rolls“ ilgam įsitvirtino kariams tenkančiame racione. Tonos saldumynų keliaudavo visur, kur tik pasisukdavo JAV kariai.

Saldainiai išgelbsti gyvybes

Radijas – tobulas prietaisas bendravimui nuotoliniu būdu. Vienintelis trūkumas, kad aptikęs reikiamą dažnį, perduodamų pranešimų gali klausytis visi esantys eteryje. Norėdami išvengti pasiklausymo, karinės pajėgos dalį žodžių koduoja. Taip tikrąją žinutę supranta tik turintis reikiamų žinių. Nežinančiam niuansų, pokalbis gali atrodyti nelogiškas.

Į Chosino katilą patekusios E.Almondo vedamos pajėgos desperatiškai bandė susisiekti su vadovybe, esančia Tokijuje. Nesvarbu, su kuo tiksliai – svarbu, kad tik tai būtų tos pačios kovojančios pusės žmogus. Tad kai abu kariškiai įsitikino, kad abu yra amerikiečiai, į Korėją buvo paprašyta skubiai atsiųsi „Tootsie Rolls“.

Tokijuje ryšį priėmęs radistas po ranka neturėjo jūrų pėstininkų koduotės knygutės. Jis nesuprato, kad prašomi „Tootsie Rolls“ turėjo būti ne visų kareivių žinomi saldainiai, o 60 mm amunicija granatsvaidžiams.

Oro pajėgos į tai irgi neatkreipė dėmesio – krovinys yra krovinys. Tekdavo gabenti ne tik sprogmenis, bet ir reikalingas dalis, kurą ar net visą transporto priemonę. Nekalbant jau apie tai, kad ilgos kampanijos metu pasitaikydavo ir maisto papildymo operacijų.

Sumaišytas, bet kovotojus pasiekęs krovinys nebuvo toks jau prastas, kaip atrodė pačią pirmąją minutę po dėžių atidarymo. Šaltis paveikė saldainius, jie buvo sušalę tarsi kaulas, bet pabuvę burnoje, po keliolikos minučių atgaudavo savo įprastą būseną. Išgyvenusieji kariai pasakojo, kad ištisas dvi savaites vienintelis maistas, kurį jie gavo, buvo saldainiai.

Po ilgo laiko tarpo pavalgius, pagerėjo ir karių nuotaika bei fizinės galimybės. Amunicijos vis dar trūko, sėdėti ir laukti nebebuvo ko. Pasiryžta bet kokia kaina pralaužti apsupties žiedą. Ir štai čia vėl netikėtai pravertė saldainiai.

Bėgimas į išsigelbėjimą

Ne vieną savaitę trukusi apsiaustis ir ją lydėjęs gausus apšaudymas apgadino ne vieną transporto priemonę. Kulkos pažeidė kuro bakus, radiatorius. Atsirado trūkiai kuro padavimo vamzdeliuose. Kone visos šios skylės buvo užtaisytos saldainiais.

Prie šilumos suminkštėję saldainiai šaltyje vėl sušaldavo į kaulą. Taip užtaisius bent dalį skylių, pavyko pajudinti dalį technikos. Atstumas iki jūrų uosto Hungname – bemaž 200 kilometrų. Vien pėsčiomis tiek neįveiksi.

Vėlesniuose atsiminimuose veteranai juokais prisiminė, kad juos buvo galima lengvai sekti pagal paliekamas šiukšles. Vienintelis maistas tūkstančiams žmonių – saldainiai. Prie besitraukiančių karių ėmė šlietis civiliai, pavargę nuo antro per dešimtmetį karo šalyje – o taip pat bėgantys nuo komunizmo surgrįžimo.

Milžiniškai grupei žmonių išgelbėti buvo surengta neregėto dydžio operacija, pavadinta „Kalėdinis krovinys“ (angl. Christmas Cargo). Jungtinės tautos surinko net 193 laivų armadą, kuri 1950 metų gruodžio viduryje aplaukė į Hungnamą.

Į laivus pavyko susodinti ne tik generolo majoro Edwardo Almondo karius su sunkiąja technika, bet ir pabėgėlius. 14 tūkstančių (daugiausiai istorijoje pabėgėlių viename laive) tilpo į krovininį laivą „SS Meredith Victory“. Iš viso šios evakuacijos metu Šiaurės Korėją paliko daugiau nei 98 tūkst. civilių. Tarp pabėgėlių buvo dabartinio Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-in tėvai.

Iš 30 tūkstančių Chosine besikovusių karių, 11 tūkstančių buvo pripažinti mirusiais. Tik 3000 žuvo kovoje. Likusieji mirė dėl blogų oro sąlygų ar maisto stygiaus. Visi išlikusieji gavo pravardes „Chosino mažuma“ (angl. Chosin Few).

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ko po rinkimų tikisi politologai ir būsimi politikai?