Bet čia labai svarbią reikšmę turi žodžiai „dalinai“ ir „ekosistemos“. Nes net ir nauji „Huawei“ išmanieji po „juodosios“ 2019 m. gegužės toliau veikia su „Android“ sistema – nes šioji kuriama ir vystoma atvirojo kodo principu, tad jokie JAV draudimai jai negalioja.
O ką iš tiesų reiškia tas dalinis apribojimas nuo ekosistemos? Tai, kad naujausi „Huawei“ telefonai, išleisti po 2019 m rugsėjo, nebegali naudotis „Google Play“ programėlių parduotuve ir jos paslaugų platforma „Google mobile services“.
Tačiau tai visiškai nereiškia, kad į naujuosius „Huawei“ telefonus neįmanoma įsidiegti „Android“ programėlių. Tiesą sakant, tam yra net keturi būdai.
„AppGallery“
Pirmas (ir turbūt paprasčiausias) būdas – tai pačių „Huawei“ sukurta ekosistema „Huawei Mobile Services“ (HMS) ir jos programėlių parduotuvė „AppGallery“. Ji visuose „Huawei“ išmaniuosiuose yra įdiegta automatiškai (net ir tuose, kuriuose dar veikia „Google Play“), ir veikia lygiai taip pat, kaip ir „Google Play“ – įvedi raktažodį ir radęs ar pasirinkęs programėlę, įsidiegi – o vėliau gauni atnaujinimus.
Šiuo metu „AppGallery“ yra daugiau nei 80 000 programėlių, tad pagal šį skaičių „AppGallery“ yra trečia pagal dydį programėlių parduotuvė pasaulyje.
Žinoma, čia yra dar ne visos populiariausios „Google Play“ esančios programėlės – todėl „AppGallery“ yra „Norų sąrašo“ (angl. wishlist) funkcija. Kiekvienas vartotojas gali į šį sąrašą įsitraukti nerastas, bet pageidautinas programėles, o „Huawei“, matydami, kurios programėlės turi didžiausią paklausą, deda pastangas, kad jos atsirastų „AppGallery“.
Beje, vienas iš „Norų sąrašo“ privalumų yra tas, kad kai vartotojo į šį asmeninį sąrašą įtraukta programėlė atsiranda „AppGallery“, ji automatiškai įdiegiama ir į vartotojo telefoną.
Tiesa, dar reikėtų paneigti ir vieną mitą apie HMS ekosistemos programėles – esą norint perdaryti įprastas „Android“ programėles taip, kad jos veiktų HMS sistemoje, jų kūrėjams jas reikia iš naujo perkurti, todėl visa tai trunka labai ilgai. Tai yra netiesa – HMS veikia tos pačios „Android“ pagrindu, tiesiog programėlės kūrėjams reikia perkonfigūruoti tik kai kuriuos jos parametrus, kad vietoje „Google mobile services“ būtų naudojama „Huawei Mobile Services“ platforma. Imant pavyzdį iš kasdienės buities – tarkime, Didžiosios Britanijos rinkai skirto skrudintuvo elektros kištuką pakeisti į tokį, kuris tiktų į europietiškus elektros lizdus.
„Phone Clone“
O ką daryti, jei „AppGallery“ nerandate pageidaujamos programėlės, kurią buvote įpratę rasti – ir nenorite laukti, kol ji atsiras „Huawei Mobile Services“ ekosistemoje?
Tam „Huawei“ turi sukūrę programėlę „Phone Clone“, kurios pirminė paskirtis – perkelti telefono duomenis iš seno įrenginio į naują (ir perkėlimas įmanomas tiek iš „Huawei“, tiek iš kitų Android“, tiek ir net iš „iPhone“/“iPad“ įrenginių).
Programėlė leidžia perkelti pačius įvairiausius duomenis – kontaktus, SMS žinučių archyvą, užrašus iš užrašinės, diktofono įrašus, kalendorių, muzikos failus, net gi telefono sistemos nustatymus – o svarbiausia, programėles.
Pats perkėlimas – labai paprastas. Abiejuose įrenginiuose įsijungi „Phone Clone“, nurodai, kuris įrenginys yra senasis (taigi, iš kurio kopijuojama), kuris – naujasis (taigi, į kurį kopijuojama) – ir viskas.
„Huawei“ perpumpuoja duomenis iš vieno telefono į kitą per „Wifi“ tinklą (ir savo vidinius serverius), tad po kiek laiko naujajame telefone turi viską, kas buvo ir senajame.
Tik vis dėlto, čia reikia paminėti du dalykus.
Pirma, „Phone Clone“ perkelia tik pačias programėles – bet neišsprendžia „Google mobile services“ problemos. Tai reiškia, kad jei programėlė nesinaudojo „Google mobile services“ platforma, naujajame įrenginyje su HMS ji puikiai veiks. Bet Jei programėlės veikimas be „Google mobile services“ neįmanomas (o ši platforma, pavyzdžiui, naudojama duomenų sinchronizavimui ir kai kurioms kitoms programėlių funkcijoms, tame tarpe ir paslaugų apmokėjimui) – naujajame įrenginyje ji neveiks.
Antras aspektas – per „Phone clone“ perkeltos programėlės nebus automatiškai atnaujinamos. Tad jei rūpi saugumas (o jis turėtų rūpėti visiems) ir naujausios funkcijos, teks daryti dvigubą darbą – stebėti programėlių atnaujinimus „Google Play“, diegtis jas į senąjį telefoną ir rankiniu būdu per „Phone clone“ perkėlinėti į naują.
„Petal search“
Kas yra „Petal search“? Grubiai tariant – programėlių paieška ir diegimas iš alternatyvių šaltinių.
Labiau patyrę išmaniųjų naudotojai žino – programėlės laikomos supakuotos į *.APK failus, kurie atsiunčiami ir įdiegiami į vartotojo telefoną ar planšetę (kažkas panašaus į „Windows“ aplinkoje žinomus *.ZIP failus, kuriuos glūdi supakuotas duomenų rinkinys).
Programėlių parduotuvės nėra kažkoks stebuklingas dalykas – tai tiesiog platforma, kuri į vartotojo įrenginį parsiunčia tokį failą ir iš jo įdiegia programėlę. Bet kadangi parduotuves stengiamasi griežtai prižiūrėti, kad į jas patektų kuo mažiau žalingų ar piktybinių programėlių, tai telefonų gamintojai programėlių parduotuves („Google Play“, „Apple AppStore“, „Huawei AppGallery“) traktuoja kaip prioritetines vietas, iš kur vartotojams siūloma diegtis programėles.
Tačiau programėlių parduotuvių yra ir daugiau – tik tiksliau jas būtų vadinti repozitorijomis, nes čia jokia komercinė veikla nevykdoma, tai yra tiesiog programėlių *.APK failų archyvai.
Ir būtent tarp tokių programėlių repozitorijų paiešką atlieka „Petal search“.
Tiesa, reikia įspėti – kadangi šių repozitorijų neprižiūri nei telefonų gamintojai, nei operacinių sistemų kūrėjai, nei pačių programėlių kūrėjai – ir kartais programėlių *.APK failai čia patenka net be kūrėjų žinios ar pritarimo – rizika pasigauti kažką žalingo čia didesnė, nei tradicinėse didžiosiose programėlių parduotuvėse.
Tačiau „Huawei“ telefonuose veikianti vartotojo sąsaja EMUI skenuoja įrenginius ir tikrina, ar vartotojas neparsisiuntė kenksmingo failo.
Tačiau taip pat galima pasakyti, kad tokios repozitorijos, kaip „APKMirror“, „APKPure“, „Aptoide“, „APKMonk“, tarp kurių paiešką atlieka „Petal search“, yra gerai žinomos ir nėra pagarsėjusios kaip knibždančios virusais ar programišiais.
Klausiate, o kam išvis reikia tų trečių šalių programėlių archyvų? Iš tiesų priežasčių joms egzistuoti yra daug: čia galima rasti ir senesnių programėlių versijų (jei senesnė kažkam labiau aptinka, arba po atnaujinimo naujausia programėlės versija senesniame telefone neveikia), šias repozitorijas naudoja ir programėlių kūrėjai profesionalai.
Tiesioginis parsisiuntimas
Na ir pats tiesmukiškiausias būdas gauti programėlę, kurios nėra „AppGallery“ – patiems parsisiųsti jau aptartą *.APK failą ir įsidiegti jį telefone.
Tiesa, tam reikės telefone leisti diegti programėles iš išorinių šaltinių (tai tvarkoma Settings > Security > More Settings > Install apps from external sources).
Reikia įspėti, šis būdas – pats rizikingiausias, nes internete galima rasti milijonus *.APK failų, bet jei jie parsisiunčiami ne iš pačių kūrėjų (pavyzdžiui, „Facebook“ ir „Whatsapp“ leidžia tiesiogiai parsisiųsti savo socialinio tinklo *.APK), visada yra rizika, kad prie jų koks programišius jau bus prikišęs nagus.
Todėl šį būdą reikėtų rekomenduoti jau tik labiau patyrusiems vartotojams, kurie jau turi prisikaupę žinių ir gali įvertinti, kurie šaltiniai yra saugūs, o kurie vis dėlto atrodo įtartinai (ir išsilavinę nuojautą, kada net ir sąlyginai patikimoje svetainėje programėlė atrodo kažkaip įtartinai). Na bet kaip jau buvo sakyta – „Huawei“ telefonuose veikianti EMUI vartotojo sąsaja tikrina parsisiunčiamus failus, tad bet kažkiek saugumo tai suteikia.
Ieškoti programėlių *.APK failų galima jau minėtose repozitorijose „APKMirror“, „APKPure“, „Aptoide“, „APKMonk“, taip pat „F-Droid“ ar lietuviams tikrai girdėtoje „GetJar“.