Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai apie karvių varpelius Europoje siekia XIV-XV amžių. Karvės tuomet jau nešiojo specialiai juos pagamintus varpus. Tiesa, ne visos – tik bandos lyderė buvo puošiama varpeliu. Tai buvo susiję su varpelių paskirtimi ir kaina.
Pradžioje karvių varpeliai buvo naudojami kalnuotose vietovėse, kur piemenims buvo sunku sekti besiganančius galvijus. Karvės vis išklysdavo iš akiračio, pasislėpdamos už kalno krašto. Kadangi karvės seka bandos lyderę, mažesnėms grupėms pakakdavo vieno varpelio. Kur skamba varpelis, bus ir visos karvės. Būtent dėl to Lietuvoje ir kitose šalyse, kuriose nėra kalnų, karvių varpeliai buvo reti.
Su laiku varpelio paskirti keitėsi. Jau XVI amžiuje apie karvių varpelius buvo rašoma kaip apie puošmeną – ir net kilmės ženklą. Įvairių mugių metu geriausia karvė buvo apdovanojama gražiu varpu. Daug kur šios tradicijos su laiku buvo atsisakyta, tačiau kalnuose karvės varpelius nešioja iki šiol.
Tiesą sakant, karvę su varpeliu greičiausiai ir įsivaizduojate būtent tokiame peizaže – kur nors Austrijoje ar Šveicarijoje. Tiesa, ūkininkai kartais varpelius naudoja ir prie miškų – tikėdamiesi, kad toks nenatūralus, žmones primenantis garsas nubaidys plėšrūnus. Tačiau mokslininkai mano, kad tai nėra veiksminga priemonė.
Plėšrūnai mitybos grandinės viršuje išlieka dėl to, kad moka prisitaikyti. Jie greitai prisitaiko ir prie varpelių skleidžiamo garso. Tyrimai rodo, kad varpeliai ne tik neatbaido plėšrūnų, o dar juos ir informuoja, kur yra galvijai.
Beje, varpeliai kabinami ne tik karvėms, bet ir ožkoms, ir kitiems naminiams gyvūnams. Net katės kartais nešioja varpelius, bet visiškai dėl kitų priežasčių – taip šeimininkai nori sutrukdyti joms medžioti.
