Naujoje „Locked N‘ Loaded“ laidoje „Patrulio bazė“ kalbinti ekspertai – gynybos štabo karininkas majoras Nedas Kardelis bei mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ žvalgybos kuopos elektroninės kovos būrio seržantas Valdas Voveraitis paaiškino, kas yra elektroninė kova, kokiais elektroninės kovos pajėgumais gali pasigirti NATO ir jos priešininkė Rusija, su kokiais iššūkiais yra susiduriama bei kaip galima apsisaugoti nuo priešo vykdomos elektroninės kovos.
Kas yra elektroninė kova?
Kaip teigia laidos pašnekovai, elektroninė kova dažnai tapatinama tik su kibernetika bei slopinimu – bet tai toli gražu nėra vieninteliai elektroninės kovos elementai. Pasak mjr. Nedo Kardelio, elektroninė kova yra kovinės paramos elementas, kuris teikia paramą manevriniams arba judantiems vienetams. Pirmas elektroninės kovos elementas yra elektroninė gynyba, saugumo užtikrinimas savo manevriniuose vienetuose nuo slopinimo, signalų žvalgybos, tam kad galima būtų saugiai daryti manevrą.
Antrasis elementas – elektromagnetinės aplinkos arba situacijos suvokimas, panaudojant tam tikras elektroninės kovos žvalgybines priemones. Kitaip tariant, tai spektro monitoringas, su tikslu identifikuoti, kas yra operaciniame rajone, identifikuoti priešo pajėgumus. Trečiasis elementas – elektroninė ataka, kuri nėra tik slopinimas, tačiau gali būti ir klaidinimas, panaudojant tam tikras elektroninės kovos priemones, imituojant kokį nors veiksmą, tinklų pagalba tam, kad apgautume priešininką.
Pasak pašnekovų, nereikėtų elektroninės kovos suprasti kaip atskiro kovos domeno. Priešingai, elektroninė kova sujungia visas klasikines mūšio erdves. „ Jeigu paimtume tuos klasikinius mūšio domenus arba mūšio erdves – mūšis ant žemės, mūšis ore ir erdvėje, mūšis ant vandens – papildomai dar turėtume apvynioti šitas erdves informacinių operacijų erdve, kibernetika, ir visą šitą dalyką apsupa elektromagnetinė aplinka – arba elektromagnetinis spektras. Kaip teigia NATO doktrina, tai erdvė, kur vyksta elektromagnetinės operacijos, o kariuomenės siekia tam tikrų karinių efektų – situacijos suvokimo, puolamojo ir gynybinio pobūdžio efektų. Taigi, elektroninė kova iš principo vyksta visur, ir kiekvienam domenui ji yra reikalinga bei naudojama savo tikslais.“ – teigė mjr. N.Kardelis.
Srž. Valdas Voveraitis pateikė praktinių elektroninės kovos pavyzdžių: „Elektroninės kovos pajėgumų raida prasideda nuo situacijos suvokimo. Jeigu pratybų metu priešininko pajėgos naudoja tradicines pėstininkų radijo stoteles ir jei jomis naudojamasi prastai (neužsideda kripto raktų, nenaudoja dažnių keitimo ir kalbėdamiesi naudojasi atviru tekstu), mes labai paprastai girdime ir iškarto galime teikti informaciją savo būrio valdymo grupei. Kitas dalykas, ką gali padaryti kiti taktinio lygmens padaliniai – krypties nustatymas, naudojant paprastą trianguliacijos metodą. Sutariame, kad nustatinėjame to padalinio kryptį ir jau nesiųsdami žmonių, nesiųsdami bepiločių orlaivių, renkame žvalgybinę informaciją. Turint tinkamą įrangą, galime preliminariai nustatyti, koks ten padalinys bus, o su tam tikra pažangesne įranga galima nustatyti ir net kam priklauso radijo sistema. Tokiu būdu galima toliau apdoroti informaciją – siųsti, pavyzdžiui, aviaciją ar vykdyti ilgesnį stebėjimą – ir nustatyti rutiną. Aišku, informacijos tikslumas priklauso ir nuo įrangos ir nuo operatoriaus sumanumo“.
Rusijos ir NATO elektroninės kovos pajėgumai.
Anot mjr. N.Kardelio, pirmas elektroninės kovos panaudojimas įvyko 1904 m. Rusijos – Japonijos karo metu. Rusija buvo įsitvirtinusi Mandžiūrijoje ,o japonai flotile puolė rusus. Rusija nuslopino laivų komunikacijas, kuriomis japonai koreguodavo ugnį. Taigi, jie buvo patys pirmieji, kurie panaudojo slopinimą ir pasiekė tam tikrą karinį efektą. Toliau elektroninė kova tik tobulėjo. Pirmajame pasauliniame kare ji dar nebuvo plačiai naudojama, tačiau jau buvo naudojamas tam tikras komunikacijos slopinimas. Įdomu, kaip prancūzai ir britai slopino vokiškus „cepelinus“, kurie buvo naudojami navigacijai ir ugnies koregavimui.
Bene plačiausiai elektroninė kova buvo pradėta naudoti Antrojo pasaulinio karo metu. Šaltojo karo metais elektroninė kova buvo vystoma tiek sovietų, tiek Vakarų bloko šalių, tačiau JAV elektroninės kovos pajėgumais visada šiek tiek lenkė Sovietų Sąjungą. Vis dėlto dabartiniais laikais Rusija pradėjo lenkti Vakarus. Kariaudamos Afganistane ir Irake, didžiosios vakarų valstybės daugiau susikoncentravo į kovą prieš improvizuotus sprogstamuosius užtaisus bei į elektroninės kovos priemonių panaudojimą, slopinant galimus signalus – o konvencinė elektroninė kova nebuvo vystoma ir nusilpo. Tuo tarpu Rusijai žengiant į Ukrainą ir Siriją, Vakarai pamatė, kokius elektroninės kovos pajėgumus turi Rusija.
Pasak pašnekovų, Rusija niekada nenustojo vystyti savo elektroninės kovos pajėgumų. Mjr. N.Kardelio teigimu, Rusija suprato, kad Vakarų šalių skaitmenizacija ir jos didelis pasitelkimas vadovavimo ir valdymo sistemose daro Vakarus pažeidžiamais. Todėl nuo 2008 m. pradėta skirti daug lėšų elektroninei kovai. Tiesa, ši sritis neišsiskyrė iš bendros Rusijos kariuomenės modernizavimo srovės. Rusija pakankamai rimtai žiūri į modernizaciją, integruojant elektroninę kovą nuo taktinio lygmenis į operacinį ir strateginį lygmenis. Pasak pašnekovo, Rusija mato elektroninę kovą visų vykdytinų operacijų dalimi – tiek kinetinių tiek nekinetinių. Savo įranga jie gali daryti ir psichologinių operacijų poveikį – pavyzdžiui siųsti karius demoralizuojančias žinutes, kaip tai buvo daroma Ukrainoje.
Rusija Ukrainoje
Didelius savo elektroninės kovos pajėgumus Rusija naudojo Ukrainoje. Pasak srž. V.Voveraičio, Ukraina turėjo seną sovietinę įrangą, todėl Rusija puikiai žinojo, ką naudos ukrainiečiai bei kokios yra jų silpnos vietos. Pasak kario, ukrainiečiai darė daug klaidų – pavyzdžiui, didindavo ryšio signalo galingumą, kas dar labiau išduoda, kur išdėliotos jų radijo stotys. Taip pat jie naudodavo mobiliuosius telefonus ar civilines stoteles, kas taip pat buvo stebima.
Rusai naudojosi sistema „Zhitel“ kuri skirta būtent GPS signalų ir mobiliojo ryšio slopinimui. Tai dar vienas įrodymas, kad Rusija yra žingsniu priekyje. Apibendrindamas Rusijos veikimą Ukrainoje, mjr. N.Kardelis teigė, kad Rusijos Federacijos radijo – elektroninės kovos vienetų panaudojimas buvo pakankamai masyvus visame Donbase, taip pat ir Ilovaisko bei Debalcevės mūšiuose. Jos panaudojimas kiekvienoje vietoje šiek tiek skyrėsi, bet pagrindinis tikslas – užfiksuoti taikinį, naikinti jį artilerija ar kitomis priemonėmis – buvo įvykdytas. Taip pat buvo naudojami jau minėti psichologinės kovos elementai, kai ukrainiečiai į telefonus gaudavo demoralizuojančias žinutes.
Kalbėdamas apie rusiškos technikos išdėstymą, majoras pastebėjo, kad „jis buvo skirtingas, tam tikri taktiniai elementai buvo išsidėstę 1–3 km nuo aktyvių mūšio pozicijų. Kitos priemonės – net 60–200 km, o kai kurios būdavo net ir Rusijos federacijos teritorijoje. Taip pat šiame kare pasimatė, kad Rusija turi labai mobilias elektroninės kovos taktines grupes. Padaro tam tikrą efektą juda toliau, neužsibūna.“
Kalnų Karabachas
Kalnų Karabacho konfliktas – tai naujausias konfliktas, kuriame galėjome išvysti elektroninės kovos pavyzdžių. Pasak srž. V.Voveraičio, šis konfliktas parodė, „kaip svarbu elektroninė kova ir integruota oro gynybos sistema. Nes orlaiviai mažėja, pinga, o senos oro gynybos sistemos tampa net ir per brangios numušti neaiškius mažus objektus ore“. Dėl to, pasak pašnekovo, reikia iš naujo vertintini elektroninės kovos pajėgumų dalyvavimą šiuolaikiniame mūšio lauke. „Kad perimtume bepiločio orlaivio signalą, nutrauktume navigaciją, reikia ir toliau tobulinti sistemas. Neužtenka tiesiog šaudyti raketomis ir tikėtis pataikyti į mažą objektą, kuris gali nešti ne tik vieną sprogmenį, bet ir tą patį užslopinimą“, – teigė specialistas.
Iššūkiai ir apsauga
Pasak srž. V.Voveraičio, vienas didžiausių iššūkių, su kuo susiduria tiek Lietuvos, tiek sąjungininkų kariuomenės, yra personalo atranka ir parengimas. Kaip teigia pašnekovas, Lietuvos kariuomenėje elektroninės kovos pajėgumai kol kas yra pradinėje stadijoje. Pasak jo, dirbant šį darbą turi būti įvairiapusiškas. „Reikia suprasti ne tik elektromagnetinių bangų teoriją. Tu turi būti ne tik geras ryšininkas, bet ir tam tikra prasme žvalgas – ir dar turėti savarankiškumo, kantrybės“, – teigė karys.
Seržantas taip pat išvardina pagrindinius dalykus, ką turėtų daryti karys, norėdamas apsisaugoti nuo priešo elektroninės kovos pajėgumų. Pasak jo, karių švietimas, kaip naudotis įranga ir suprasti elektroninę kovą, yra vienas pagrindinių elementų.
„Visų pirmą reikia apsvarstyti naudojimą ir nenaudoti radijo stoties didžiausiu galingumu – reikėtų įvertinti atstumą, ryšio kokybę, stengtis nenaudoti pernelyg galingo transliavimo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į reljefo sąlygas. Galbūt aš ryšio neturiu, nes aš esu už kalno, gal reikėtų užlipti ant kalvos, įvertinti savo antenos vietą ir galimybes“, – kalbėjo seržantas. Pasak pašnekovo, ne mažiau svarbu naudoti „raktus“ ir neleisti priešui įlįsti į perduodamos žinutės turinį. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kodinius žodžius – ir visada galvoti, kad tavęs gali klausytis.
Mjr. N.Kardelis pažymėjo, kad nuolat turime užduoti sau klausimą – kodėl aš turiu ryšį? Jei priešas turi galingas elektroninės kovos priemones ir nujaučiame, kad jos yra mūsų operaciniame rajone, ryšio buvimas ir veikimas be trikdžių turėtų signalizuoti – priešas mūsų klausosi.
